Aš netyčia sužinojau, kad mano vyras užsiregistravęs pažinčių programėlėje. Vietoj to, kad daryčiau sceną, apsimečiau, kad nieko nežinau, ir sukūriau netikrą profilį. Keletas nuotraukų, kelios frazės, ir jis jau parašė man taip, kaip man nerašė jau keletą metų. Susitariau dėl susitikimo užmiestyje, lygiai aštuntą. Vakare jis pasakė, kad jį skubiai iškvietė į darbą, pagriebė striukę ir išėjo. Aš tyliai linktelėjau, lydintis jį akimis, ir uždėjau arbatinuką ant viryklės, kad rankos nesudrebėtų. Penktą ryto trinktelėjo durys. Jis įžengė, nuleidęs akis, o aš pamačiau tai, ką lengvai atpažinau…
Tą naktį namai buvo per daug tylūs. Aš sėdėjau ir skaičiau mūsų susirašinėjimą su „juo“ – mano vyru, kuris nežinojo, kad kalbasi su manimi. Jis rašė lengvai, tarsi tai būtų įprastas bendravimas: komplimentai, šypsenėlės, pažadai „pagaliau pajusti, kad esi gyvas“. Užmerkiau akis, įkvėpdama atšalusios arbatos kvapą, ir pagalvojau, kad turbūt, kai iš santykių dingsta pokalbis, kažkas būtinai suras su kuo kalbėtis.
Penktą ryto trinktelėjo durys. Jis įžengė, stengdamasis nekrebždėti, padėjo raktus taip atsargiai, tarsi bijotų, jog sugadins tylą. Pakėliau akis. Ant marškinių apykaklės – plona rožinė juosta, ant riešo – svetimos blizgučiai. Kvepalų kvapas, kurių niekada neturėjau.
– Ankstyvas, – pasakiau. Mano balsas skambėjo svetimai.
– Darbe užsibuvau, – atsakė jis ir nusisuko prie kriauklės, atidarė vandenį, tarsi jos garsas galėtų nuslopinti tiesą.
Tyliai padėjau telefoną ant stalo, atidariau pokalbį. Jis pažvelgė. Iš pradžių nesuprato, po to veide kažkas sugriuvo.
– Kas tai?
– Tai tu, – pasakiau aš. – O tai – aš.
Sėdėjome vienas priešais kitą, kaip nepažįstami. Jis pabandė nusišypsoti, iškvėpė:
– Aš tiesiog norėjau pasitikrinti, ar dar galiu būti kam nors įdomus.
– Pasitikrinai? – paklausiau.
Jis atsisėdo, pasilenkė į priekį, padėjo delnus ant stalo.
– Man vieniša, – tyliai pasakė. – Mes nustojome kalbėti. Tu visada užsiėmusi, pavargusi, aš taip pat. Aš… įsitraukiau į susirašinėjimą. Tai buvo žaidimas.
– Žaidimas baigėsi aštuntą vakare, – atsakiau. – Tu pasirinkai „darbą“.
Jis nutilo. Atrodė, kad dar nieko baisaus nebuvo padaręs. Bet ir nereikėjo. Išdavystė prasidėjo gerokai prieš šią naktį – tose vietose, kur mes nustojome klausti „kaip tu?“ ir nustojome klausytis atsakymo.
Aš atsistojau, ištraukiau iš spintos lagaminą. Jis žiūrėjo į mane, išbalęs, ir netikėjo.
– Palauk, – pasakė jis, – tai kvailystė, mes viską ištaisysime.
– Ištaisome? – šypsojausi be šypsenos. – Pamėginkime bent kartą kalbėti atvirai. Kodėl tu ten ėjai? Ko tu ieškojai?
Jis negalėjo rasti žodžių. Paslėpęs akis, pasakė tai, ką, atrodo, paruošė iš anksto:
– Nenorėjau tavęs prarasti. Galvojau, jei… jei jausiuosi reikalingas, galėčiau kitaip pažvelgti į mus.
Padėjau lagaminą prie durų ir grįžau prie stalo.
– Tu galėjai pasakyti, kad tau skauda, – pasakiau. – Galėjai paprašyti eiti pas psichologą. Galėjai paprašyti mane apkabinti. Vietoj to, tu ėjai ieškoti patvirtinimo ten, kur žmonėms nieko vienas apie kitą nereikia.
Jis uždengė veidą delnais.
– Aš nesimiegojau su ja, – pasakė jis pro pirštus. – Tiesiog atvažiavau ir… išsigandau. Išvykau.
– Aš žinau, – atsakiau. – Aš taip pat neatvykau.
Jis pakėlė galvą, pamažu suprasdamas. Jo žvilgsnyje buvo gėdos ir sumišimo mišinys.
– Tai buvai tu…
– Taip. Tai buvau aš. Moteris, kurios tu ieškojai šone, – tavo žmona.
Mes tylėjome. Tyluma buvo sunki, kaip šlapias antklodė. Už lango buvo pilka. Šioje pilkumoje pirmą kartą pamačiau mus iš šono: du žmones, kurie seniai nustojo būti kartu ir apsimetė, kad viskas gerai.
– Ko tu nori, kad aš padaryčiau? – paklausė jis.
– Noriu, kad tu taip pat pažiūrėtum į tai iš šono, – atsakiau aš. – Jei tau reikia kito žmogaus, išeik. Jei tau reikia manęs – pradėk nuo tiesos. Su gydytoju, su terapeutu, su bet kokiu bandymu kalbėtis, o ne vaidinti.
Jis nusuko žvilgsnį. Pirmą kartą po daugelio metų garsiai pripažino:
– Aš nežinau, kaip tai daryti.
Aš linktelėjau.
– Aš taip pat. Bet žinau, ko nenoriu. Nenoriu gyventi su žmogumi, kuris renkasi susirašinėjimą vietoj pokalbio su manimi. Nenoriu gyventi nuolat spėliodama, kur tu esi. Nenoriu prikelti tavęs klausimais ir užmigti įtarimais.
Atidariau lagaminą ir pradėjau dėlioti daiktus – tvarkingai, po vieną megztinį, po vieną marškinius. Jis netrukdė. Tik tyliai tarė:
– Bijau likti vienas.
– Mes jau esame vieni, – pasakiau aš. – Tik po vienu stogu.
Saulė pakilo aukščiau. Virtuvėje tapo šviesu, ir staiga pajutau ne pyktį, o nuovargį. Ne tą, nuo kurio norisi miegoti, o tą, nuo kurio norisi pagaliau nustoti aiškintis.
Jis paėmė striukę, į mane paskutinį kartą pažvelgė.
– Aš parašysiu, – pasakė jis. – Pamėginsiu… išsiaiškinti.
– Išsiaiškink, – atsakiau aš. – Bet ne mane. Save.
Užsidarė durys. Tyluma sugrįžo, nors buvo ji kitokia – sąžininga. Aš uždėjau arbatinuką ant viryklės, kaip per naktį, bet šįkart rankos nedrebėjo. Lange atsispindėjo moteris, kuri pasirinko save, ir pirmą kartą po ilgos pertraukos tai neatrodė savanaudiška.
Kartais išdavystė nėra miegamasis. Tai akimirka, kai vienas tyliai išeina iš jūsų gyvenimo į ekraną, o kitas apsimeta, kad nemato. Mes abu kalti dėl tylėjimo, bet kiekvienas atsako už savo pasirinkimą.
O jūs suteiktumėte šansą žmogui, kuris nesugebėjo nueiti iki galo, bet pasiekė išdavystę mintyse? Ar taškas – vienintelis sąžiningas atsakymas?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
