Jį įsimylėjau dar studijų laikais. Galima sakyti, tai buvo besąlygiška meilė — kvaila ir akla. O kai jis pagaliau kreipė į mane dėmesį, aš visai praradau galvą. Tai nutiko po kelių metų po diplomavimo: mes atsidūrėme vienoje įmonėje. Juk ta pati specialybė, dažnai taip nutinka. Bet aš maniau, kad tai buvo likimas.
Man atrodė, kad jis — mano svajonių vyras. Ir manęs jaunystėje visai negąsdino, kad jis jau turėjo žmoną. Aš pati dar nebuvau ištekėjusi ir nežinojau, koks jausmas, kai santuoka subyra. Todėl man nebuvo gėda, kad Dovydas nusprendė palikti žmoną dėl manęs. Kas galėjo pagalvoti, kad tai atneš man tiek liūdesio? Teisingai sako: ant svetimos nelaimės laimės nepastatysi.
Kai jis pasirinko mane, buvau tiesiog be galo laiminga ir galėjau jam atleisti viską. Tiesą sakant, kasdienoje jis visai nebuvo toks princas, kaip viešumoje. Nuolat reikėdavo rinkti jo daiktus po visą butą, indus jis gromuliškai atsisakydavo plauti. Visas namų darbas gulėjo ant mano pečių. Bet tuo metu man tai nerūpėjo.
Apie savo praėjusią santuoką jis užmiršo gana greitai. Vaikų jie neturėjo, o vestuvių kaip paaiškėjo primygtinai reikalavo jos tėvai. Bet štai su manimi viskas buvo kitaip — taip jis man sakė.
Mano laimė truko neilgai, kai tik pastojau. Iš pradžių Dovydas buvo labai laimingas, kad turės vaiką. Mes net surengėme puikų šeimos pobūrį šia proga. Mums linkėjo daug meilės, sveikatos kūdikiui. Tas vakaras iki šiol man išlikęs kaip vienas iš geriausių. Niekada nesigailiu, kai jį prisimenu. Tačiau nuo to momento mano besąlygiška meilė pradėjo nykti.
Kuo labiau augo mano pilvukas, tuo rečiau mačiau Dovydą. Išeinant į dekretą, mes susitikdavome tik vėlai vakarais. Jis ėmė dažniau vėluoti, lankytis korporatyviniuose renginiuose. Iš pradžių man tai nesiskundžiau, bet labai greit tai pabodo. Visgi namų darbus atlikti darėsi vis sunkiau. Ir aš jau nespėjau taip paprastai pasilenkti, kad paimčiau išmėtytas kojines.
Šiuo laikotarpiu galvoje vis kirbėdavo mintis, ar mes ne per greitai nusprendėme turėti vaiką?
Aš žinojau, kad jausmai su laiku vėsta, bet nesitikėjau, kad tai įvyks taip greitai. Dovydas vis nešiojo gėles ir šokoladukus, bet man tuo metu norėjosi, kad jis tiesiog būtų šalia.
Ilgainiui pasidarė akivaizdu, kad į korporatyvinius renginius Dovydas eina ne be priežasties. Kolegės dalijosi kava, kad į mūsų skyrių atėjo nauja jauna darbuotoja. Prieš tai mums pritrūko personalo, o kai aš išėjau į dekretą, situacija tapo kritinė. Štai tokia ironija.
Nebuvo tikrumo, kad būtent ji. Bet vyras tikrai turėjo kažką kitą, nes jis visiškai prarado laisvą laiką. Tai darbas, tai verslo susitikimas, tai vėl korporatyvinis renginys, kurio negalima praleisti. Vieną kartą radojo jo švarke atvirutę, pasirašytą nežinomais man inicialais. Nežinau, kas mane skatino tuo momentu. Grąžinau atvirutę atgal ir nusprendžiau daryti vaizdą, kad nieko nežinau.
Buvo labai baisu likti vienai septintąjį nėštumo mėnesį, o vyras vis ėmė skųstis, kad tapau labai nervinga. Kiekvienas ginčas baigdavosi jo nusivylusiais atodūsiais. Nežinau kaip, bet supratau, kad jei prabilsiu apie tai, tikrai liksiu viena. Baimė prarasti vyrą buvo tokia stipri, kad negalėjau galvoti apie nieką kitą. Yra toks įsitikinimas, kad jei labai bijai kažko, tai būtinai įvyks.
Kad ir kaip gražiai Dovydas rūpinosi, ponas jis tikrai nebuvo. Baisiausi žodžiai, kuriuos girdėjau savo gyvenime, buvo apie tai, kad jis dar nepasirengęs vaikams. Ir kad turi santykius šalia. Jau nebeprisimenu, kaip jis tai išdėstė, bet tuo metu man atrodė, kad išprotėsiu.
Pati nesitikėjau, kad rasiu jėgų paduoti į skyrybas. Regis, jis nesitikėjo, kad netoleruosiu jo nuotykių. Kaip nepasitikėjo, kad visas jo daiktus išvarysiu už durų kitą dieną. Tuo metu buvau laiminga, kad butas nuomojamas, ir jo nereikės dalintis.
— O kaip dėl vaiko, pagalvok apie vaiką. Kaip tu jį aprūpinsi?
— Nieko. Rasiu darbą namuose. Be to, tėvai man jau seniai siūlė pagalbą. Mama visada sakė, kad tu šiek tiek laisvamanis, reikėjo jos klausytis.
Tikriausiai atsakomybė už būsimą sūnų suteikė man pasitikėjimo. Aš pati niekada nesitraukčiau toliau. Bet taip pat supratau, kad su tokiais tėvais vaiko nenorėčiau auginti.
O jo išdavystė buvo toks žemas žingsnis, kad nenorėjau su tuo žmogumi turėti nieko bendro. Man atrodė, kad atsibusti jaučiuosi, tarsi aklos tamsybės būtų nuo akių nukratytos.
Keletas mėnesių po skyrybų, įskaitant gimdymą, buvo labai sunkūs. Aš grįžau į tėvų namus, ir jie buvo labai laimingi, ypač dėl anūko. Negaliu sakyti, kad nenorėjau Dovydo, bet stengiausi negalvoti apie jį per daug. Viduje buvau įsitikinusi, kad elgiausi teisingai, ir galėsiu duoti sūnui viską, kas geriausia.
Kai tik atsigavau, pradėjau ieškoti darbo. Anksčiau retkarčiais atlikdavau teisės vertimus, o dabar tai dariau namuose. Žinoma, būdavo mėnesių, kai tai visai nedavė pajamų, bet tada mane rėmė tėvai. Labai greitai įgijau potėkių bazę, ir pagalba man jau nebereikėjo.
Sūnus greitai augo, ir aš nepastebėjau, kaip praėjo pirmi keletas metų. Pastebėjau, kai supratau, kad jam reikia savo kambario. Tėvai labai nenorėjo mūsų išleisti, bet aš norėjau sukurti mums erdvę. Man reikėjo savo biuro, o jam — patogios mokymosi vietos. Tuo metu jau galėjau leisti sau nuomoti butą.
Nuo tada viskas pradėjo gerėtis. Darželis pakeitė mokyklą, pirmoji klasė penktą ir aš po ilgų metų vėl patyriau laimę ir laisvę. Tačiau, tarsi iš niekur, horizontuose vėl pasirodė jis.
Miestas mūsų vidutinio dydžio, bet mūsų teisinėje sferoje visi pažįstami vienas kitą. Todėl Dovydas nesunkiai rado mano biurą. Tuo metu gailėjausi, kad su sūnumi nepersikėlėme kur nors toliau. Buvęs vyras, pasirodo, jau pasidžiaugė ir labai apgailestavo dėl to, ką padarė. Tvirtino, kad buvo per jaunas ir kvailas. Kad labai gailisi, jog nepažįsta savo sūnaus. Reikalavo susitikti.
Situacija tokia: įstatymai neleidžia tėvui matytis su sūnumi. Ir aš žinau, kad jei Dovydas labai nori, jis ras būdų pasiekti sūnų. Tačiau bijau net galvoti apie tai. Nuo pokalbio praėjo keli savaitės. Pasakiau, kad pagalvosiu, bet iš tikrųjų negaliu patikėti tuo, kas vyksta. Noriu rasti būdą išvengti sūnaus susitikimo su tėvu.
Dabar dar galvoju, kad tai man atkeršta. Bauda už tai, kad aš Dovydą nuviliu nuo jo pirmosios žmonos. Gal tikrai geriau perkraustyti į kitą miestą?
