Mes susipažinome eilėje prie rentgeno. Abi jau antrą savaitę kosėjame. Prieš mus dar 3 žmonės ir pakankamai laiko, kad išpasakotum visą gyvenimą. Ji išraudusi, dėmėta suknele, dvigubu pagurkliu. Juokinga, keista, kalba žemaičiuodama.
Papasakojo, kad turi 4 vaikus, vienas jų – įvaikintas:
– Mes su jaunėliu gulėjome ligoninėje ir jau ruošėmės išrašymui, kai atvežė trimetį mažylį.
Vieną. Be mamos. Iš vaikų namų. Jam buvo virusinis susirgimas. Jis neverkė, nebėgiojo, nesijuokė. Klusniai rijo tabletes ir nusimaudavo kelnytes injekcijai.
Suvalgydavo viską, ką duodavo ir išlaižydavo lėkštę kaip šuniukas. Žaidė su antklodės užvalkalo mazgeliu ir baikščiai lietė pirštuku mūsų žaislinį tanką.
Sūnus tada paklausė:
– Mama, o kodėl jis neturi žaisliukų?
Atsakiau kažką. Kaip sugebėjau.
– O kodėl jis neturi mamos?
Dėl šio klausimo sutrikau dar labiau.
Giliai įkvėpęs, sūnus staiga paprašė:
– O tu būk mūsų bendra mama.
Apiforminome dokumentus ir po mėnesio pasiėmėme berniuką namo. O ką? Kur trys – ten ir keturi. Jis šaunus, mūsų numylėtinis. Jau moka raides ir eilėraštį apie kaminkrėtį.
Mėgsta dainuoti, ypač apie „Juodą orkidėją“. Šiais metais jau eis į mokyklą.
Iš kabineto išėjo seselė ir paklausė: „Kas sekantis?“ Moteris žvaliai pakilo, pasitampė suknelę.
Spėjau sučiupti ją už rankovės:
– Jūs didvyrė.
Ji nusijuokė ir juokas perėjo į kosulį. Nusivalė ašaras. Užsimetė rankinę ant peties:
– Na ką jūs. Mano vietoje kiekvienas taip pasielgtų.
Likau koridoriuje. Ilgai žiūrėjau į baltai nupoliruotas grindis. Jaučiausi apgailėtinai. Aš bailė.
Supratau, kad toli gražu ne kiekvienas…
