Kai mama pasakė, kad vėl ištekės, man buvo dešimt. Man ši mintis nepatiko. Nemėgau vyro, kurį ji atsivedė į mūsų namus. Tikras tėvas išėjo, kai man buvo šešeri, bet aš vis dar laukiau, kad jis grįš. Ir štai atėjo nepažįstamas dėdė, kuris šypsojosi man ir bandė susidraugauti. Mėnesiais nekalbėjau su juo, ignoravau, buvau grubus. Mama prašė duoti jam šansą, bet aš nenorėjau. Jis ne mano tėvas. Niekada juo nebus. Bet metai praėjo, ir aš suvokiau: klydau. Jis tapo daugiau nei tėvas…
Pirmus metus dariau viską, kad atstumčiau Piterį. Taip jo vardas buvo. Jis bandė kalbėti su manimi, aš tylėjau. Kvietė pasivaikščioti, aš atsisakiau. Dovanojo dovanas, nepadėkojau.
Mama verkė dėl manęs. Sakė, kad griaunu jos laimę. Bet man buvo nesvarbu. Norėjau tėčio. Tikro tėčio, kuris išėjo ir daugiau neskambino.
Lūžio momentas įvyko, kai man buvo trylika. Įsimylėjau berniuką iš klasės. Pirma meilė, viskas rimta. Jis pakvietė mane į kiną, bet mama neleido eiti vienai. Pasakė: „Tik jei šalia bus kažkas suaugęs“.
Aš apsižliumbiau. Tai buvo košmaras — eiti į kiną su mama, sulaukus trylikos! Skambinau tikram tėvui, maldavau jo eiti su manimi. Jis pažadėjo, kad atvažiuos.
Valandą laukiau prie kino teatro. Tėvas neatėjo. Neatsiliepė, neatsiprašė. Berniukas išėjo, stovėjau viena ir verkiau dėl pažeminimo ir nuoskaudos.
Staiga šalia sustojo automobilis. Piteris. Jis išlipo, pažiūrėjo į mane.
— Mama paskambino, pasakė, kad esi čia. Važiuojam namo.
Sėdau į automobilį verkdama. Piteris tylėjo visą kelią. Tada, kai priėjome namus, jis išjungė variklį ir pasakė:
— Eva, aš ne tavo tėvas. Niekada juo nebūsiu, jei nenorėsi. Bet aš čia. Visada. Jei tau reikia pagalbos, palaikymo, tik pokalbio — aš čia. Ne todėl, kad privalau. Todėl, kad noriu.
Šie žodžiai kažką sulaužė manyje. Pažvelgiau į jį — vyrą, kuris tris metus kentėjo mano grubumą, ignoravimą, šaltumą. Ir vis tiek atėjo, kai man reikėjo pagalbos. Skirtingai nuo tikro tėvo, kuris tiesiog pamiršo.
Nuo to laiko kažkas pasikeitė. Pradėjau kalbėti su Piteriu. Iš pradžių trumpai, paskui daugiau. Jis niekada nespaudė, nereikalavo vadinti jo tėčiu, nebandė pakeisti tikro tėvo. Tiesiog buvo šalia.
Kai man buvo penkiolika, susipykome su mama. Rimtas konfliktas, mama rėkė, atsakiau tuo pačiu. Išbėgau iš namų ir nuėjau kur akys veda. Piteris išėjo paskui. Nesustabdo, tiesiog tyliai eina šalia.
Po kilometro pavargau ir atsisėdau ant suolelio. Jis atsisėdo šalia.
— Tu ne mamos pusėje? — paklausiau.
— Aš tavo pusėje, — atsakė jis. — Ir jos. Jūs abi man brangios.
Kalbėjomės valandą. Jis neskriaudė moralinių pamokų, negynė mamos. Tiesiog klausė. Ir paskui pasakė:
— Ar žinai, ką supratau per šiuos metus? Būti tėvu — tai ne apie kraują. Tai apie tai, kad būsi šalia. Gerose dienose ir blogose. Kai tu laiminga ir kai pyksti. Negaliu pakeisti tavo tėvo. Bet galiu būti tuo, kuris nepaliks.
Tikras tėvas skambino kartais. Kartą per pusmetį, geriausiu atveju. Pažadėdavo atvažiuoti, bet neatvažiuodavo. Pamiršdavo mano gimtadienį. Kai bandžiau kalbėti, jis buvo užsiėmęs. Jis turėjo naują šeimą, naujus vaikus. Aš buvau praeitis, nuo kurios jis pabėgo.
O Piteris dalyvavo visuose mano mokyklos koncertuose. Padėjo su namų darbais. Mokė mane vairuoti. Sėdėjo su manimi naktimis, kai ruošiausi egzaminams. Atnešdavo namo, kai sirgau, ir nunešdavo. Klausėsi mano problemų, net kvailų paaugliškų dramų.
Kai man buvo aštuoniolika, įstojau į universitetą. Mokyklos diplomo įteikimo ceremonijoje tėvai fotografavosi su vaikais. Pakviečiau Piterį. Jis nustebo:
— Galbūt paskambini tėvui?
— Tu esi čia, — atsakiau. — O jis ne. Kaip visada.
Mes kartu fotografavomės. Ir kai žmonės klausė: „Ar tai tavo tėtis?“ — atsakiau: „Taip“.
Nes jis toks ir buvo. Galbūt ne biologiškai. Bet visais kitais atžvilgiais.
Neseniai ištekėjau. Tikras tėvas atėjo į vestuves, stovėjo minioje svečių. O mane prie altoriaus vedė Piteris. Paprašiau jo apie tai, ir jis apsiverkė, kai sutiko.
— Nemanau, kad kada nors išgirsiu tai iš tavęs, — pasakė jis.
— Tu nusipelnai, — atsakiau. — Tu buvai šalia, kai augau. Tu buvai tėvas, net jei nenorėjau to pripažinti.
Po vestuvių tikras tėvas priėjo prie manęs.
— Kodėl ne aš vedžiau tave? Aš juk tavo tėvas.
Pažiūrėjau į jį ramiai.
— Tėvas — tai ne tas, kas davė gyvybę. Tėvas — tai tas, kuris buvo šalia, kai man jo reikėjo. Piteris buvo. O tu — ne.
Jis išėjo įsižeidęs. Bet aš nesigailėjau. Nes pasakiau tiesą.
Ar žinote, ką supratau? Šeima — tai ne kraujas. Tai pasirinkimas. Piteris pasirinko būti mano tėvu kiekvieną dieną. O tikras tėvas pasirinko išeiti. Ir dabar aš pasirinku, ką vadinti tėčiu.
Ar turite kas nors, kas tapo jums artimesniu nei šeima, nors nesate susietas krauju? Kaip manote, ar patėvis ar pamotė gali tapti tikru tėvu?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
