Mes susipykom dėl smulkmenos. Nors ne — ne dėl smulkmenos. Tiesiog kiekvienas mažmožis tada virsdavo į audrą. Jis vis dažniau tylėjo, o aš — vis garsiau bandžiau pasiekti jo širdį. Tada vieną vakarą jis trenkė durimis ir pasakė, kad pavargo. Aš likau viena, suspausta pykčio ir nuoskaudos.
Vėliau naktį, kai pradėjo vystytis sąrėmiai, pirmiausia pagalvojau, kad suklydau. Kad tai tik skausmas. Bet po kelių minučių tapo aišku — viskas, prasideda. Pagriebiau telefoną ir paskambinau jam. Vieną kartą. Antrą. Penktą. Dešimtą. Trisdešimtą.
Be atsakymo.
Tik pypsėjimas — sausas, šaltas, tarsi tiesiogiai smogtų į širdį.
Ašaros tekėjo savaime. Baimė ir skausmas susiliejo į vieną. Mano brolis išgirdo, kaip verkiu, ir be klausimų nuvežė mane į ligoninę.
Mašinoje aš tylėjau. Tiesiog spaudžiau pilvą, skaičiavau kvėpavimą ir stengiausi nešniokšti. Jis — vienintelis, kuriam norėjau pranešti, — neatsiliepė. Net nepažvelgė. Net nepaklausė, kur esu.
Atvykus į ligoninę, skausmas tapo nepakeliamas. Gydytojai nuvedė mane į gimdyklą, o brolis liko laukti už durų.
Po dešimties valandų — dešimties nesibaigiančių valandų — mano telefonas pagaliau suskambo. Jis skambino. Mano brolis pažvelgė į ekraną ir, nedvejodamas, atsakė:
— Ji neišgyveno.
Jis tai pasakė ne iš pykčio. Tiesiog norėjo, kad tas bent akimirkai pajustų, ką reiškia prarasti tikrai.
Po dvidešimties minučių jis buvo ligoninėje. Įskriejo, išbalęs, drebančiu kūnu ir tuščiomis akimis.
— Kur ji? Kur mano žmona?
Ne viena slaugytoja neatsakė. Jį vedžiojo koridoriumi, atidarė duris.
O ten — aš.
Gyva. Laikydama mūsų dukrytę rankose.
Jis sustingo, tarsi jį būtų nutrenkusi žaibo strėlė. Akimirkai net nepatikėjo. Tada priėjo, sukrito ant kelių ant ligoninės grindų ir ėmė verkti.
Ne taip, kaip verkia dėl nuoskaudos. Bet taip, kaip verkia, kai supranta, kad vos neprarado visko.
Jis šnabždėjo:
— Atleisk. Prašau, atleisk. Galvojau, kad dar turėsime laiko.
Tuomet nieko neatsakiau. Tiesiog tyliai daviau jam palaikyti dukrytę.
Tegu pajunta, dėl ko verta gyventi, o ne didžiuotis.
Vėliau prasidėjo naujos dienos — bemiegės naktys, šauksmai, nuovargis, bet jis buvo šalia. Kaskart. Be žodžių. Be pasiteisinimų. Jis tiesiog veikė.
Plaudavo buteliukus, laikydavo mane už rankos, kai verkdavau iš nuovargio, ir užsiimdavo viskuo, kuo galėjau. Ir pirmą kartą per ilgą laiką mačiau ne vyrą, kuris ginčijasi, o vyrą, kuris suprato.
Praėjo laikas.
Dabar, kai jis ima mūsų dukrytę ant rankų, matau, kaip dreba jo pirštai, ir girdžiu, kaip jis šnabžda jai:
— Aš vos jūsų abiejų nepamečiau.
Ir aš galvoju — galbūt kartais mums visiems reikia pajusti beveik netektį, kad pagaliau išmoktume vertinti tuos, kurie šalia?
Ar kada nors supratote, kad prarandate žmogų — tik kai jau buvo beveik per vėlu?
