Mano tėvai visada buvo „svarbios asmenybės“.
Versliniai susitikimai, skrydžiai, derybos, skubūs projektai. Jų kalendoriuose buvo viskas — išskyrus mane.
Visą vaikystę praleidau su močiute, auklėmis, draugėmis, kurių tėvus mačiau dažniau nei savo.
Man buvo 7 metai, kai mokykloje vyko šventė su tėvais. Ruošiausi spektakliui. Mama pažadėjo ateiti.
Stovėjau scenoje, žiūrėjau į salę ir mačiau visus, išskyrus ją.
Po pasirodymo mokytoja pasakė: „Paskambino, nespėjo, darbas“.
Aš šypsojausi. Tada dar tikėjau, kad kitą kartą bus kitaip.
Bet „kitą kartą“ viskas kartojosi.
Mokyklos šventės, išleistuvės.
Pažadai, skambučiai, pasiteisinimai. „Juk supranti, mes užsiėmę“.
Taip, aš supratau. Supratau — bet nepriėmiau.
Kai įstojau į universitetą, paskambinau mamai, neslėpdama džiaugsmo:
— Mama, patekau!
— Gudruolė, dukrytė. Perskambinsiu, susirinkimas.
Ir neperskambino.
Pripratau gyventi be lūkesčių. Mokinausi, dirbau, viską dariau pati.
Bet vestuvės…
Iš tikrųjų maniau, kad šios dienos jie nepraleis. Kad dėl jo galėtų bent kartą viską atšaukti.
Telefoninio skambučio rytas. Tėvo balsas — ramus, verslo:
— Dukra, mes negalėsim atvykti. Vysto rimtą sutartį.
— Tėve, juk tai mano vestuvės!
— Suprantu, saule, bet juk žinai — verslas.
— O aš? Aš — ne verslas?
Poilsis.
— Nereikia dramatizuoti. Atšvęsim vėliau.
Aš padėjau ragelį. Ir pirmą kartą neverkiau.
Tiesiog tapo tuščia. Taip tuščia, kad net skausmas neivo.
Jie neatvyko.
Vestuvės praėjo, kaip kine.
Visi buvo — išskyrus tuos, kurių labiausiai laukiau.
Paskui buvo dukters gimimas. Paskambinau iš gimdymo namų, drebančiu balsu:
— Mama, tau gimė anūkė.
— Koks džiaugsmas! Atvyksime… bet dabar susitikimas, darbas. Gal po savaitės?
Atvyko po dviejų. Palaikė ant rankų penkias minutes, nusifotografavo ir išvažiavo.
„Darbai“.
Nustojau kviesti.
Pirmas dukters gimtadienis, jos pirmieji žingsniai — viskas be jų.
Jie matė anūkę per telefono ekraną ir sakė: „Reikia dažniau susitikinėti“.
Bet nieko nekeisdavo.
Kai dukrai suėjo metai, mama paskambino, įsižeidusi:
— Kodėl nesakei, kad anūkė švenčia? Mes būtume atvykę!
— Sakiau. Jūs pasakėte: „Pažiūrėsim pagal darbus“.
— Bet mes užsiėmę!
— Žinau. Jūs visada užsiėmę.
Atėjo tyla.
Tada mama tyliai pasakė:
— Mes tiesiog norėjome suteikti tau geriausia.
— O geriausia — tai aš be jūsų?
Dabar aš pati esu mama.
Ir kiekvieną kartą, kai dukra kviečia pažaisti ar pasivaikščioti, aš einu.
Nors ir turėčiau dešimt skubių laiškų, net jei degtų projektas.
Klus niekas nesuglaudžia manęs taip, kaip mano vaikas.
Neseniai tėvai vėl atvažiavo.
Mama pakrato galvą:
— Tu per daug ištirpsti dukterėje. Darbas nukentės.
— Tegul. Dukra svarbesnė.
Ji nutilo. O aš pagalvojau:
«Galbūt dabar tu suprasi, ko man trūko visus tuos metus».
Nejaučiu pykčio. Aš tiesiog jau seniai nieko nelaukiu.
Jie man daug ką suteikė — išskyrus savęs.
Ir, galbūt, būtent todėl stengiuosi būti šalia savo vaiko visada.
Ar jūs galėtumėte atleisti tėvams, kurie visą gyvenimą pasirinko darbą vietoj jūsų?
Ir jei būtumėte jų vietoje — ar elgtumėtės kitaip?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
