Anna dažnai leisdavo laiką su savo dukterėčia vaikų žaidimų aikštelėje netoli namų. Tai buvo sena aikštelė — su aptrupėjusiais supyniais ir pavargusiais suoliukais. Tačiau vaikai vis tiek ateidavo. Ten stovėjo smėlio dėžė, suoliukai ir medis, kuriuo jie galėdavo lipti. Dukterėčia mėgdavo su savimi pasiimti lėlę — skudurinę, su siuvinėtomis akimis ir ilgais siūlų plaukais. Kartą mergaitė pamiršo ją ant suoliuko, ir Anna grįžo pasiimti lėlės tik kitą dieną.
Anna labai nustebo: lėlė gulėjo ne bet kur, bet tvarkingai padėta, net su po galva paklota nosinaite. Ji nusišypsojo: «Tikriausiai kažkas geranoriškai ją surado», – pagalvojo. Ji papasakojo apie tai dukterėčiai, tačiau ši tik truktelėjo pečiais: «Aš nieko tokio nedariau».
Po savaitės mergaitė vėl pamiršo lėlę. Ir vėl Anna, grįžusi rytą, rado ją naujoje vietoje — prie smėlio dėžės, atremtą į kibirėlį. Dabar tai jau atrodė nebe atsitiktinumas. Kitąsyk Anna nusprendė lėlę palikti tyčia — pažiūrėti, kas nutiks.
Kitą rytą ji atėjo labai anksti. Lėlė sėdėjo ant supynių. Šalia stovėjo plastikinis puodelis, tarsi su įsivaizduojama arbata. Anna atsisėdo ant suoliuko, žiūrėdama į lėlę. Jos širdis susitraukė: kažkas čia ateina naktį. Kažkas, kuriam labai reikia žaidimo.
Anna pradėjo palikti šalia lėlės mažus daiktus: popierinę servetėlę, mažą segtuką, atviruką. Ryte šie daiktai dingdavo, o vietoj jų atsirasdavo kažkas kita: gėlytė, saldainis, kriauklelė.
Ji pasikalbėjo su kaimynais. Nieko nebuvo pastebėta. Niekas iš namų gyventojų neprisipažino. Galiausiai Anna nusprendė pasislėpti automobilyje ir laukė nakties. Antrą valandą ji pamatė: prie aikštelės tyliai priėjo mergaitė. Ji buvo su sena striuke, plonytėmis kojomis ir su sandalais. Ji priėjo prie lėlės, paėmė ją į rankas, pasodino ant supynių ir pradėjo ją supti.
Anna išlipo. Mergaitė sustingo.
— Atleisk, — tyliai tarė ji. — Aš tik norėjau… žaisti. Čia naktį tylu. Niekas nevija. Ryte aš išeinu.
Anna atsisėdo šalia.
— O kur tu gyveni?
— Kartais pas tetą. Kartais niekur.
Nuo tos dienos viskas pasikeitė. Anna pranešė apie mergaitę socialinėms tarnyboms, ir ji buvo paimta globai. Ji ėmė dažniau lankytis aikštelėje — šįkart jau dieną. Ir kaskart leisdavosi į žaidimus su lėle, tarsi su sena drauge.
Nuo šiol lėlė nebegulėdavo ant suoliuko. Ji ilsėdavosi mergaitės rankose, o jos širdyje grįžo vaikystė — dėka naktinio žaidimo ir moters, kuri pastebėjo jos buvimą.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
