Prieš daug metų, prieš dvidešimt penkerius metus, mano geriausia draugė atėjo į ašaras. Mes draugavome nuo jaunystės— dalinomės viskuo: džiaugsmais, nelaimėmis, paslaptimis. Bet tą vakarą ji negalėjo net kalbėti. Atsisėdo virtuvėje, uždengė veidą rankomis ir pašnibždomis tarė:
— Mes niekada negalėsime turėti vaikų…
Aš žinojau, kaip ilgai jie stengėsi. Be galo daugybė gydytojų, tyrimų, vilčių, kurios kas rytą suduždavo. O paskui— tyla tarp jų. Ji žiūrėjo į mane akimis, kuriose buvo tiek daug skausmo, kad aš negalėjau tiesiog apkabinti ir nieko nesakyti.
Po savaitės jie atėjo abu. Jis kalbėjo ramiai, bet jo rankos drebėjo.
— Mes svarstėme… galbūt tu galėtum mums padėti?
Iš karto nesupratau, ką jis turi omenyje. Bet paskui suvokiau.
Nemiegojau tris naktis. Viskas viduje ginčijosi: «Ar tu išprotėjai? Tai ne tik pagalba. Tai devyni mėnesiai, tai gyvenimas!» Bet aš žinojau— jie geri žmonės. Jie nusipelnė laimės. Ir aš pasakiau «taip».
Naudojo mano medžiagą ir jo. Man tada atrodė, kad susitvarkysiu. Kad tai tik biologija. Bet tada kažkas viduje manęs pasikeitė. Kai pirmą kartą išgirdau širdies plakimą— tai nebuvo garsas, tai buvo stebuklas. Kai pajutau pirmąjį judesį— verkiau. Ne iš skausmo. Iš meilės.
Bet sutartis buvo sutartimi. Kai vaikas gimė, aš jį atidaviau į draugės rankas. Ji verkė, o aš stovėjau, stipriai suspaudusi paklodę kumščiuose, ir sakiau sau: «Tu padarei gerą darbą. Tai teisinga.»
Nuo tada buvau “teta”. Teta, kuri visada šalia, bet šiek tiek tolėliau. Visose šventėse, visose nuotraukose— aš esu, bet tarsi šešėlyje. Nepražiopsojau nė vieno gimtadienio, žinojau visas mėgstamiausias žaislus, visas vaikystės įpročius. Ji pribėgdavo, apsikabindavo, pašnibždomis sakydavo:
— Teta, myliu tave!
O aš šypsodavausi, nors viduje kiekvieną kartą kažkas tyliai skaudėdavo.
Mėtai bėgo. Ji užaugo. Protinga, geranoriška, panaši į jį— ir šiek tiek į mane. Kartais pagaudavau save, kad matau savąsias jaunystės akimirkas joje. Bet stengiausi apie tai negalvoti.
O po to ji atėjo. Suaugusi, pasitikinti savimi, bet su vaiko žvilgsniu, ieškančiu atsakymų.
— Aš sužinojau,— ji tyliai pasakė. — Žinau, kaip viskas buvo.
Neturėjau ką atsakyti. Tik linktelėjau.
— Aš nepiktinuosi,— pridėjo ji. — Tiesiog noriu suprasti, kas aš esu.
Sėdėjome ilgai. Kalbėjome apie praeitį, baimes, apie tai, kad meilė— tai ne visada kraujas. Kartais tai tiesiog pasiryžimas atiduoti dalelę savęs, kad kas nors kitas galėtų gyventi.
Ji klausėsi, paskui paėmė mane už rankos ir sakė:
— Vadinasi, manyje yra šiek tiek tavęs. Dabar suprantu, kodėl tu visada žinojai, kas su manimi nutiks.
Aš šypsojausi ašarose. Ir pirmą kartą per dvidešimt penkerius metus leidausi ją apkabinti taip, kaip visada svajojau. Ne kaip “teta”. O kaip mama, kuri visą gyvenimą mylėjo— tiesiog tyliai.
Nuo tada nebeslepiame už žodžių. Ji žino, kas aš esu, ir neatsisako.
Ir aš supratau vieną dalyką: kartais meilė— tai paleisti. Bet stebuklas— kai tai, ką paleidai, vieną dieną grįžta pas tave pačios noru.
Sakykite… ar galėtumėte atiduoti vaiką, kurį nešiojote po širdimi— net dėl tų, kuriuos mylite?
