Į mano saloną atėjo moteris – suglebusi, susikūprinusi, lyg neštų per sunkų krūvį ant pečių. Aš iš karto pastebėjau jos paraudusias akis ir drebant rankas, laikančias mažą piniginę. Ji nežiūrėjo tiesiai, tik tyliai tarė:
– Mano sūnaus šiandien vestuvės… O aš turiu tik 12 eurų. Nenoriu sugėdinti jo savo išvaizda.
Šie žodžiai skambėjo, lyg ji atsiprašinėtų už savo egzistenciją. Pakviečiau ją atsisėsti ir pradėjome kalbėtis. Ji prisipažino, kad niekada negalėjo sau leisti salonų: pinigai eidavo vaikams, sąskaitoms, išgyvenimui. Šiandien ji atėjo ne dėl madingos šukuosenos – o dėl galimybės pasijusti verta tą dieną, kai jos sūnus pradeda naują gyvenimą.
– Visi žiūrės į nuotaką, – pasakė ji. – O aš… nenoriu, kad kas nors pagalvotų, kad jo mama neprižiūrėta, kad jam dėl manęs gėda.
Jos balse buvo tiek skausmo, kad man suspaudė širdį. Supratau: ji jaudinasi ne tik dėl šukuosenos, bet ir dėl to, kad nesijaučia vertinga, reikalinga, graži. Ir būtent tai nusprendžiau pakeisti.
Pažodžiojau ją į kėdę, švelniai sušukavau ir pasakiau:
– Šiandien būsite gražiausia moteris per vestuves.
Kai dirbau, ji bandė teisintis: esą ji neturi pinigų brangioms procedūroms, kad ji užima mano laiką. Bet aš ją klausiausi ir galvojau apie kitką. Kaip daugelis motinų taip gyvena: viską atiduoda vaikams, pamiršdamos save. Ir štai vieną dieną ateina momentas, kai supranta – per metų aukas taip ir neliko jėgų ir laiko sau.
Padariau jai šukuoseną, lengvą makiažą, parinkau atspalvius taip, kad išryškėtų jos akys. Kai ji pažvelgė į veidrodį, jos veidas pasikeitė. Ji netikėjo, kad tai ji. Akys prisipildė šviesos, kurios anksčiau nebuvo.
– Ar aš graži? – paklausė ji šnabždesiu, tarsi bijotų išgirsti priešingai.
– Jūs nuostabi, – atsakiau.
Kai ji ištraukė suglamžytas kupiūras ir ištiesė man, aš pakračiau galvą:
– Tai mano sąskaita. Šiandien jūs tiesiog turite būti laiminga.
Ji pravirko, apkabino mane stipriai, kaip artimą žmogų, ir kartojo: „Ačiū… ačiū…“
Kitą dieną, atidarydama salono duris, aš sustingau. Ant staliuko stovėjo didžiulė puokštė gėlių. Šalia – vokas. Viduje – laiškas ir dovana kortelė savaitgaliui SPA salone.
Laišką rašė jos sūnus:
„Niekada nemačiau mamos taip švytinčios. Ji šypsojosi taip, kaip nesijuokė metų metus. Jūs suteikėte jai ne makiažą, o jausmą, kad ji verta meilės ir dėmesio. Vakar ji buvo laimingiausia moteris pasaulyje – ir tai jūsų dovana. Ačiū nuo visos mūsų šeimos.“
Sėdėjau su šiuo laišku ir supratau: aš tiesiog padariau šukuoseną ir makiažą. Bet šiai šeimai tai buvo daug daugiau. Grąžinau moteriai jos vertės jausmą. O jos sūnus pamatė savo mamą iš naujo.
Kartais manome, kad mažas gestas neturi reikšmės. Bet būtent tokios akimirkos lieka su žmogumi amžinai.
O kaip manote jūs – ar tokie paprasti geri darbai gali iš tikrųjų pakeisti kažkieno gyvenimą, ar tai tik atrodo tuo momentu?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
