Ji gyveno aštuntame aukšte tiek, kiek save prisimenu. Aš gimiau ir užaugau šiame name, ir man ji visada buvo pilko fasado dalis, tokia pat nepakitusi kaip balkšvais dažais padengti laiptinės turėklai ar girgždantys lifto durys. Niekas nežinojo jos vardo. Visiems ji buvo tiesiog «keista moteris iš viršaus». Ji niekada nesišypsojo, nesisveikindavo, nepradėdavo pokalbių. Visada buvo viena.
Kaimynai šnabždėjosi: kažkas sakė, kad ji buvo mokytoja ir patyrė kažkokią tragediją. Kai kas tvirtino, kad ji turėjo vyrą, bet jis dingo paslaptingomis aplinkybėmis. Tačiau tiesos niekas nežinojo. Ir, tiesą sakant, niekam tai nerūpėjo. Ji gyveno tyliai, niekam netrukdė.
Prieš mėnesį jos neteko. Namie tai buvo sutikta kaip įprasta. «Mirus — ir gerai», — pasakė kiemsargis. Jos laidotuvės įvyko greitai, be svečių, be paminėjimų. Pagalvojau, kad jos gyvenimas baigėsi taip pat nepastebimai, kaip ir prabėgo.
Ir tada į mano duris pasibeldė policija.
— Jūs gyvenote su ja viename name daugelį metų, — pasakė vyras uniformoje. — Prašome pasikviesti su mumis.
Aš nustebau: kodėl? Aš net jos vardo nežinojau. Tačiau nuėjau.
Kai pakilome į aštuntą aukštą ir atidarėme jos duris, iškart pajutau lipnų ir sunkų kvapą. Senų dulkių, drėgmės ir kažko saldžiai gedinančio kvapas. Įžengiau į vidų ir sustojau. Ant sienų kabėjo nuotraukos. Šimtai nuotraukų.
Ir kiekvienoje — aš.
Pirmiausia pagalvojau, kad man haliucinacijos. Bet ne. Štai aš — septynmetis, kieme, varau kamuolį. Štai aš — paauglys, grįžtu iš mokyklos su kuprine. Štai aš su draugais ant suolelio, štai vedžioju šunį, štai nešu pirkinius iš parduotuvės. Nuotraukose buvo dešimtys mano gyvenimo akimirkų, apie kurias net neprisiminiau.
Man per odą nubėgo šiurpuliai.
— Kas tai? — tyliai paklausiau.
Policijos darbuotojai apsikeitė žvilgsniais, bet nieko nesakė. Nuėjau toliau.
Dėžutėse gulėjo tvarkingai surašytos užrašų knygelės. Atvėriau vieną — ir pamačiau savo vardą. Viduje — dienoraščiai. Kiekviena knyga buvo pilna įrašų apie mano gyvenimą. «Šiandien jis ėjo į mokyklą mėlyna striuke. Šypsojosi». «Šiandien jis ginčijosi su draugu kieme». «Šiandien jis nusipirko ledų ir atsisėdo ant suolelio».
Ji vedė mano gyvenimo chronologiją, diena iš dienos.
Rankos drebulys buvo toks stiprus, kad vos laikiau užrašų knygą. Atvėrinėjau vieną po kitos — ten buvo metai, visa mano gyvenimo istorija, užrašyta svetima ranka.
Spintoje radau dėžutę. Viduje — daiktai. Mano senas raudonas kibiriukas smėliui, pamestas dar vaikystėje. Žiebtuvėlis, kurį galvojau, jog palikau parke. Mano šalikas, dingęs iš laiptinės. Net pirmos klasės užrašų knyga su mano rašysena.
Atsitraukiau, širdis plakė taip, kad slopino mintis.
— Ji sekė mane… — šūktelėjau.
Vienas iš policininkų linktelėjo:
— Atrodo, taip.
Įėjau į miegamąjį. Ant stalo stovėjo rėmelis. Jame — mano išleistuvių nuotrauka. Prisimenu, kad tada kažkas fotografavo, bet nemaniau, kad ši nuotrauka yra pas ją. Ant lentynos šalia stovėjo žvakė, jau visai sudegusi.
Atsisėdau ant jos lovos ir negalėjau įkvėpti. Galvoje sukosi dešimtys klausimų: kodėl? kodėl aš? Juk su ja net žodžio nepersimainiau.
— Jūs jai buvote viskas, — tyliai tarė antrasis policininkas. — Daiktai ir įrašai tai patvirtina.
Jaučiau, kaip nugara nubėga šalčio pliūpsnis. Ši moteris gyveno mano name penkiasdešimt metų ir visą tą laiką gyveno mano gyvenimu. Kaip kad ji pati gyvenimo neturėjo.
Kai išėjau iš jos buto, jaučiausi tarsi išėjau iš svetimo košmaro. Bet košmaras buvo realybė. Nuo to laiko negaliu ramiai praeiti pro jos duris — nors už jų jau tuštuma. Visada galvoju: o jeigu tokių «tylių kaimynų» yra daugiau, nei mes galime įsivaizduoti?
Aš ir dabar nežinau, ar jausti baimę, pasibjaurėjimą ar gailestį. Gal man buvau tas, kas laikė ją šiame pasaulyje. Bet kodėl būtent aš?
Ir štai galvoju: ar jūs galėtumėte ramiai gyventi, žinodami, kad kažkas dešimtmečiais slapta rinko jūsų gyvenimą po dalelę?
