Senatvė – sąskaitų mokėjimo metas. O kas išrašo sąskaitą? Jaunystėje atrodo, kad gyvenimas visiškai aiškus. O štai kuo žmogus darosi senesnis, tuo labiau supranta, kad gyvenime nieko nenuspėsi ir neišpranašausi.
Kaip sakoma, savo likimo niekas nežino.
Teks praeiti viską, kas lemta. Onos Sirvydienės gyvenimas buvo nesaldus ir nepavydėtinas. Ji anksti ištekėjo, susilaukė trijų vaikų ir galvojo, kad gyvens su vyru ilgai ir laimingai.
O išėjo kitaip. Jie išsiskyrė. Vyras nesiruošė padėti, išvyko pas giminaičius, o paskui ir išvis dingo.
Daugiau Ona jo nematė. Pati augino vaikus. Stengėsi, kad jie turėtų viską, kaip kiti žmonės. Savęs negailėjo, dirbo dviejuose darbuose, nieko sau neleisdavo, kad tik vaikus pastatytų ant kojų.
Nieko, būdavo, guodžia save, štai paaugs, tada ir pagalbos bus. Veltui tikėjosi. Sūnus anksti įjunko į alkoholį. 30-ies jau turėjo rimtų problemų, viską pragėrė, persikėlė gyventi pas motiną. Tačiau ją išnaudojo kaip pinigų šaltinį, kad užtektų buteliui.
Neblaivus elgėsi agresyviai, laužė baldus, triukšmavo, keikėsi. Tiesa, motinos niekada nelietė, tačiau gyventi su juo buvo nepakeliama. Kartą su sėbrais kažko nepasidalijo, tie jį sumušė, pateko į reanimaciją. Taip ir neatsigavo. Palaidojo.
Vyresnioji dukra irgi ištekėjo anksti. Kaip motina jos neįtikinėjo, kad pirma reikia įgyti išsilavinimą ir atsistoti ant kojų – nepadėjo. Ištekėjo, susilaukė vaiko.
Ačiū Dievui, vyras pasitaikė geras, ramus ir darbštus. O dukra to nevertino, ėmė šlaistytis, ne visada nakvojo namie. Motina barė ją už tokį elgesį, o toji tik pyko.
O paskui ir suvis uždraudė motinai su anūke bendrauti. Neva tai bausmė, kad nelįstų į gyvenimą su savo patarimais. Buvo dukra, o tapo svetimu žmogumi.
Su jaunėle ne ką geriau. Ona pradėjo pastebėti, kad mergaitė grįžta namo neblaivi.
Nusprendė pasikalbėti su ja, kad alkoholis moteriai ne draugas. Net sūnaus pavyzdį priminė. Koks vaikinas buvo ir kuo baigėsi.
Tik štai vietoj atgailos išgirdo iš dukters įžeidinėjimus. O paskui dukra ir išvis motiną kumščiais puolė. Apkaltino, kad tai ji kalta, jog visiems jiems gyvenimas nesusiklostė.
O kame jos kaltė, Ona taip ir negalėjo suprasti. Stengėsi, dirbo nenuleisdama rankų, svetimų vyriškių namo nesivedžiojo, alkoholiu nepiktnaudžiavo. Ir štai senatvėje vietoj dėkingumo gavo ne tik priekaištų, bet ir smūgių.
Jei anksčiau moteriai gyvenimas atrodė sunkus, tačiau priešaky matėsi viltis ir prošvaistė, tai dabar ją užtraukė pilkuma ir tamsa.
Daugiau tikėtis nebebuvo ko. Sako, ką pasėsi – tą ir pjausi. Bet negi ji nesistengė? Jos sąžinė švari. Kodėl gi gyvenimas jai toks neteisingas?
O kaip jūs manote, kodėl Onos vaikai pasirodė tokie nedėkingi?
