„Jums gyvenime pasisekė“ – štai ką mes su vyru reguliariai girdime iš mūsų giminės. Pasisekė mums!
Štai tiesiog iš dangaus nukrito ir butas, ir mašinos, ir atlyginimai, mes tame nedalyvavome, užteko ranką ištiesti.
Mes su vyru abu turime tokią pat problemą – mes savo šeimose vyriausieji vaikai, kuriuos tėvai nelabai mylėjo. Mano šeimoje tėvų dėmesio liūto dalis atiteko sesei.
Vyro istorija tokia pat, tik jam dar ir visada sakydavo, kad jis – vyras, o štai jo sesutei be tėvų meilės ir švelnumo – niekaip. Vyrams, žinia, nereikia meilės ir švelnumo.
Žodžiu, mes lyg dvi riekės, atriektos nuo šeimos, bent jau taip buvo manoma iki šiol. Tai yra, kol mes ėmėme uždirbti pinigus.
Kai stojau į universitetą, tėvai iškart įspėjo, kad mano mokslų apmokėti negalės, nes sesutei reikalingi repetitoriai.
– Tau niekas netrukdė mokytis. Jei neįstosi, tai bus tavo problema,- pastatė mane prieš faktą tėvai.
Niekas netrukdė, aha! Sutvarkyk paskui sesę, prižiūrėk sesę, nueik su sesute pasivaikščioti – tai man visiškai netrukdė mokytis, juk pas mane paroje ne 24 valandos, o visos 48.
Ir repetitorių man nesamdė, nes sesutei reikia tai vieno, tai kito, o tėvų piniginės ne guminės. Visa tai nedidino mano šansų įstoti.
Pirmais metais aš neįstojau, nes nepraėjau į valstybės finansuojamą, teko eiti dirbti, kad sekančiais metais pabandyčiau dar kartą.
Gyventi likau tame mieste, kur stojau,paskui išsinuomojau kambarį, iki tol dirbau hostelyje, mokėjo mažai, bet apgyvendino ten pat.
Tai ir pradėjau suktis pati. Tėvai skambindavo kartą per mėnesį, atsiskaitydavo apie savo reikalus, sesers pasiekimus, o mano reikalai jų nelabai jaudino, gyva – ir gerai.
Po 2 metų įstojau į neakivaizdinį ir į kitą specialybę, nes įsidarbinau ir darbas man patiko. Norėjosi profesionaliau į tai įsigilinti.
Darbe ir su vyru susipažinome, jis ten įsidarbino šiek tiek vėliau už mane, todėl aš jį apmokiau, taip ir pradėjome bendrauti, o paskui apsigyvenome kartu.
Įsikalbėjome, situacija vyro šeimoje buvo maždaug tokia pat, taigi, mes vienas kitą puikiai supratome.
Savo šeimoms mes nereikalingi, vadinasi, laikysimės vienas už kito.
Mūsų tėvai net vestuvėms pinigų nepadovanojo. Anyta atidavė priešistorinę patalynę, kurią kiek beskalbk, vis tiek dvokia naftalinu, o mano tėvai nuėjo dar toliau, atsiuntė paveiksliuką susirašinėjimo programėlėje.
Mes su vyru įsikibome darbo, todėl kad iš pelkės išbristi galėsime tik patys. Aš įgijau išsilavinimą, vyras lankė daug kursų, paskui pakeitė darbą, o aš vysčiausi savajame.
Reikėjo užsidirbti pinigų būstui, ir mes juos užsidirbome. Būdavo, kad 3 dienas vienas kitą matydavome tik miegančius, nes kartais iš darbo paršliauždavome jau naktį.
Tačiau visos pastangos atsipirko. Ir aš gerai įsitaisiau, ir vyras kilo karjeros laiptais, mūsų finansinė gerovė ėmė tvirtėti.
Paėmėme paskolą 3 kambarių butui, kad vaikas ateityje turėtų savo kambarį. Išmokėjome paskolą per 3 metus, pasidarėme remontą, nusipirkome baldus.
Paskui nusipirkome mašinas, pradėjome važinėti ilsėtis, kad kažkaip perkrautume smegenis, nes pas tėvus mūsų netraukė visiškai, o likti namie – ne atostogos, ten užvers skambučiais, žinutėmis, galiausiai nupulsime į darbus, jau praėjome tai.
Tėvai į mus atkreipė dėmesį, kai nusipirkome antrą mašiną. Apie savo pasiekimus mes jiems nesigyrėme, todėl jie nežinojo, kad mūsų paskola išmokėta.
Apie pirmąją mašiną turbūt irgi galvojo, kad pirkta kreditan, tačiau antroji mašina privertė juos pasidomėti, už ką mes taip prabangiai gyvename.
Vyro tėvai ėmė dažnai atvažinėti į svečius, pas save kviesti, net mano tėvai teikėsi atvažiuoti į svečius, nors anksčiau nė minties tokios neturėjo. Kam, jei mylima dukra šalia?
Galiausiai tėvai padarė išvadą, kad mes finansiškai stabilūs, todėl iš mūsų galima pešti pinigus. Iš pradžių nebuvo labai įžūlūs, sumos buvo kuklios, prašė retai. Bet paskui įprato ir mus užliejo nuolatinis reikalavimų srautas.
Tėvams reikia susiremontuoti sodybą, kitiems pasistatyti pirtį, vienai sesei apmokėti breketus, kitai – išleistuves. Mošos mokslų apmokėjimą norėjo mums permesti, o mano tėvai nusprendė, kad mes turime apmokėti sesers svajonių vestuves. Mes juk turtingi.
– Jei jums gyvenime pasisekė, privalote padėti giminei,- vienabalsiai pareiškė mums mūsų mamos.
O giminė savo laiku užpakalį pajudino, kad mums padėtų? Ne, nes mums niekas nepadėjo, mes su vyru sukomės patys!
Ir tai, kas vyksta mūsų gyvenime, yra ne sėkmė, tai ilgo ir kruopštaus darbo rezultatas, mes 10 metų link to ėjome! Mažai miegojome, blogai valgėme, daug dirbome, bet savo pasiekėme.
Tai kokio velnio mes dabar privalome kažkam padėti? Man mano tėvai net išsilavinimo nesuteikė! Mes su vyru vienabalsiai nusprendėme, kad tegu giminei padeda tie, į kuriuos ta giminė investavo, o mes čia ne prie ko.
