Antonas Petrovičius ir Natalija Dmitrijevna išsiskyrė dar būdami jauni. Įprasta šeimyninė drama, kai jie tarpusavyje nebesusikalbėjo ir nusprendė gyventi atskirai. Daug metų jie nesusitiko ir nežinojo, kas, kaip ir kur.
Senatvė atėjo neperspėjusi. Antoną Petrovičių ištiko insultas, todėl jis atsidūrė senelių namuose, nes nebuvo kam jo prižiūrėti. Po kelių mėnesių toks pat likimas ištiko ir Nataliją Dmitrijevną.
Būdami jauni, sveiki ir pilni jėgų, jie nusprendė, kad gyventi po vienu stogu jie nebegali, tačiau senatvė pati sutvarkė taip, kad jie atsidūrė vienuose ir tuose pačiuose senelių namuose. Maža to – ir greta esančiuose kambariuose.
Porą dienų jie taip ir pragulėjo skirtingose sienos pusėse, nieko neįtardami. Antoną Petrovičių pamatė jo buvusios žmonos dukterėčia, kuri tetai atnešė sriubos ir naują patalynę.
Toliau tarp prieglaudos sienų prasidėjo tikra tikriausia meilės drama. Darbuotojoms vakarais jau nebuvo liūdna, nes jos stebėjo, kaip jis artindavosi prie jos, tarsi jaunuolis, o ji koketavo ir neprisileisdavo jo, tarsi jauna mergina.
Visgi jis sugebėjo ištirpdyti jos širdyje ledą. Tada jis glostydavo jos ranką tol, kol ji užmigdavo.
Meilė atgijo.
Prasidėjo audringas gyvenimas. Jie valandų valandas sėdėdavo balkone supamuosiuose krėsluose, gėrė arbatą ir prisimindavo linksmas istorijas iš kažkada buvusio gyvenimo kartu.
Būtent apie tokią senatvę jie ir svajojo. Ir visiškai nebebuvo svarbu, kad jie yra tarp prieglaudos sienų.
Juk ta vieta, kur tu esi laimingas, yra brangiau negu savi namai.
Dideliame name būdami jauni jie kartu jie nerado laimės, o savo gyvenimo saulėlydyje po prieglaudos stogu kartu jiems buvo jauku ir šilta.
