Niekada nebuvau ideali motina. Klydau, reikalavau iš savęs per daug, paskui metus gyvenau su kaltės jausmu. Tačiau tai, kas įvyko praėjusią žiemą, pakeitė mano gyvenimą labiau nei bet kokie senieji klaidingi žingsniai.
Viskas prasidėjo, kai sūnus su žmona paprašė “trumpai apsistoti” pas mane. Jis prarado darbą, ji laukėsi. Kaip galėjau atsisakyti? Visada buvau ta, kuri gelbsti, padeda, remia. Jie atvyko su pusė daiktų, lagaminais, dėžėmis ir pažadu, kad tai yra “maksimum pora mėnesių”.
Praėjo pusmetis, paskui dar keletas mėnesių. Mano mažoji gyvenamoji vieta vis labiau virto sandėliu: visur dėžės, vaikų daiktai, maišeliai, kažkokie “vėliau reikalingi” daiktai. Prasiverčiau su sunkumais į virtuvę, mano mėgstamas kampelis buvo užimtas, televizorius nuolat veikė, nes jiems tai buvo “lengviau atsipalaiduoti”.
Tačiau blogiausia buvo kitkas — jaučiausi svetima savo pačios namuose. Vietoje rytinės tylos — jų ginčai, kieno eilė gaminti. Vietoje ramaus vakaro — draugų minia, juokas, neplauti indai, pokalbiai iki vėlumos. Kiekvienas bandymas pasikalbėti baigdavosi kaltinimais:
— Kodėl tu tokia irzli?
— Mes juk šeima, kas tau sunku?
Pradėjau slėptis savo kambaryje. Verkiau, kad niekas nematytų. Vis dažniau pastebėdavau, kaip manęs tarsi nebėra. Aš esu tik patogus priedas jų gyvenimui — kad prižiūrėčiau vaiką, nueičiau į vaistinę, tvarkyčiausi prieš svečius.
Ir štai vieną žiemą grįžusi su sunkiais maišais, sutikau juos namuose su dar trijais nepažįstamais žmonėmis. Jie sėdėjo, valgė, juokėsi — kaip kad tai būtų jų butas. Stovėjau koridoriuje ir pirmą kartą per ilgas mėnesius aiškiai pajutau: aš daugiau negyvenu. Aš tik tarnauju.
Tą naktį nemiegojau nė minutės. Prisimindama kiekvieną kartą, kai tylėjau, kai sakiau “taip”, nors norėjau pasakyti “ne”. Ir staiga pajutau ne baimę, ne kaltę — o pyktį. Net ne ant jų. Ant savęs. Kad daugelį metų leidau kitiems spręsti už mane ir naudotis mano švelnumu.
Rytą išėjau į kambarį ir pasakiau:
— Mums reikia pasikalbėti.
Jie nutilo.
— Tai nebesitęs. Aš jaučiuosi svetima savo namuose. Jums reikia ieškotis savo būsto. Duodu mėnesį. Paskui jums teks išsikraustyti.
Jie buvo šoke. Sūnus bandė ginčytis, žmona verkė, sakė, kad aš “neturiu širdies”. Bet aš nesitraukiau. Tai buvo pirmas kartas per daugelį metų, kai rinkausi save.
Mėnuo buvo sunkus, atmosfera — šaltoka. Jie trinktelėjo durimis, beveik nekalbėjo su manimi. Paskui galiausiai surinko daiktus ir išvyko į mažą butą kitoje miesto pusėje.
Pirmąją dieną po jų išvykimo sėdėjau ant sofos ir žiūrėjau į tuščią erdvę. Ir verkiau. Tačiau tai buvo palengvėjimo ašaros. Aš vėl buvau namuose — savo namuose. Galėjau kvėpuoti, gaminti sau, ilsėtis, ramiai miegoti, susitikti su žmonėmis, gyventi taip, kaip noriu.
Tik tuomet, kai viskas nuslūgo, supratau, kiek metų gyvenau su nuolatiniu kaltės pojūčiu — ir kaip lengva artimiesiems buvo tuo naudotis. Dabar retai bendraujame, bet ramiai. Manau, kad kiekvienam reikėjo laiko, kad suprastų, kur kieno ribos.
Ar gailiuosi? Kartais. Vienatvė kartais nudėgia. Bet daug labiau gailiuosi, kad taip ilgai leidau kitiems manęs išnaudoti. Ir taip — jei reikėtų iš naujo rinktis, padaryčiau tą patį.
Ar jūs galėtumėte išvyti artimuosius, jei jie peržengtų visas jūsų ribas?
