Istorijos būna skirtingos, o anytos ir marčios santykius visada galima stebėti iš šono. Štai ir mūsų herojė atsidūrė šeimoje žmogaus, kurį laikė suaugusiu, bet suklydo.
Anyta labai lepino savo sūnų ir vis palaikė jį tame, kaip jis gyvena. O gyveno jis kaip viengungis, nekreipdamas dėmesio į savo žmoną ir vaiką: dažnai gėrė, rūkė ir vėlai vakarais grįždavo po vakarėlių su draugais.
Moteriai visa tai, žinoma, atsibodo. O uošvienė dar ir žibalo į ugnį įpildavo. Užtai ir paskambino ji jai kartą ir klausia:
– Ponia Marija, o sakykite prašau, kas turi skalbti vaikui kelnes, jei jis jas pridarė?
– Motina, aišku juk.
– Tai užeikite šiandien pas mus ir užsiimkite savo vaiku.
