Aš tėčio dukrelė. Turėjau nuostabų tėvą, patikimą ir mylintį. Mamai jis buvo puikiu vyru. Deja, tėtis anksti mirė. Ir kai tai nutiko, man buvo vos per 20. Staiga pasijutau visiškai bejėgė.
Pradėjau svarstyti apie santuoką. Rinkausi iš žymiai vyresnių vyriškių. Žinoma, aš nebuvau visiška kvailė. Supratau, kad ne visi jie tokie, kaip tėvas.
Logika buvo tokia. Maniau, kad su jų metais nudegė didesnė dalis nerūpestingumo ir nutrūktgalviškumo, kad jie nebe taip aktyviai ieško nuotykių ir ne taip aktyviai lenda į pavojus, kaip tai darė jaunystėje, kai neturėjo smegenų. O tai reiškia, kad moteris su tokiu „su amžiumi nurimusiu“ vyru gali būti rami.
– Julija, o tu nemanai, kad tikrų vyrų yra ir tarp tavo bendraamžių? – sakė man Kasparas, kuris buvo mane įsimylėjęs nuo mokyklos. Ne tai, kad jis man nepatiko… Bet norėjosi ramybės ir patikimumo.
Aš tiesiog neturėjau dvasinių jėgų po tėvo mirties, kad patirčiau sukrėtimus. O Kasparui ir kitiems mano bendraamžiams vėjai galvoje! Mes, įskaudins, įsivels į kokius nors pavojingus reikalus. Paskui gal tik senatvėje pasigailės. Bet nuo to lengviau nebus. Štai apie ką aš tada galvojau.
Paskui atsakiau:
– Kasparai, dar nežinia, koks žmogus iš tavęs bus. Aš jau geriau išsirinksiu ką nors vyresnį, ten viskas aišku.
Ir kaip jis mane betikino, kad jis irgi jau pilnavertis ir patikimas žmogus, aš juo netikėjau.
Visa problema buvo dar tame, kad Kasparas visada buvo gražuoliukas. Paskui jį merginos ir moterys būriais bėgiojo. O gražus vyras tikrai negali būti ištikimas, kaip tada maniau.
Sekdama savo logika ir išsirinkau Giedrių, 39 metų, nelabai turtingą, visai ne gražuolį, užtai pakankamai protingą, eruditą. Man atrodė, kad toks mane nešios ant rankų ir dulkeles nurinkinės. O dar maniau, kad jei jis mane išsirinko, tai jau visam gyvenimui. O kaip kitaip!
Tokiame amžiuje jau nebe košė galvoje! Jis atrodė toks pasitikintis savimi ir visažinis.
Kai tik už jo ištekėjau, dažniausias naujajame mano gyvenime buvo maždaug toks dialogas:
– Julija, tau gerai būtų sulieknėti. Reikia mažiau valgyti,- jis pasirodė kaip reta šykštus. Aš svėriau apie 55 kg, apie jokį pilnumą nebuvo kalbos. Tiesiog Giedrius eilinį kartą nenorėjo išlaidauti maistui ir juolab manęs vestis į kavinę. O tuo pačiu nusprendė iškart sumažinti mano savivertę.
Kam augti iki mylimosios, geriau pažeminti ją iki savęs. Štai čia aš ėmiau suprasti, kad protas negarantuoja laimės. Mano eruditas Giedrius buvo nemandagus, negerbė manęs ir laikė save dovana man.
– Giedriau, kalbi kažkokias nesąmones. Pavydi, ar ką? – man buvo net nepatogu dėl jo. Atrodė, jis tuoj tuoj atsipeikės iš klejonių.
– O ko man pavydėti? Aplink tiek jaunų ir gražių! Kasmet naujų atsiranda, – įžūliai atsakinėjo jis man.
Be viso to, jis reikalavo kuo greičiau susilaukti vaiko. Tačiau aš jau jaučiau, kad bus prasti popieriai, o paskui atsikratyti vaiko ar auginti jį vienai – to mano planuose nebuvo. Taigi, aš naudojau spiralę, o vyrui nieko nesakiau.
Norėjau rasti jam kokius nors pateisinimus. Visgi taip išėjo, kad jis tapo pirmuoju mano vyru. Ir labai norėjosi, kad ir paskutiniu. Nelabai gerai žiūriu į vyrų kaitaliojimą.
Tačiau aiškėjo vis naujos detalės. Pasirodė, kad jis turi vaikų iš pirmos santuokos, nors nieko apie juos nesakė. Giedrius jiems beveik nepadeda. Specialiai prašo „juodos“ algos, kad pervestų jiems centus.
Apie buvusiąją kalba tik bjaurastis. Ėmė ant manęs šaukti. Net metė į mane puodelį ir iki kraujo įdrėskė veidą.
Po šito galutinai supratau, kad reikia išeiti.
– Kasparai, ką man daryti. Aš jo bijau. Pasakė, kad jei sugalvosiu išeiti, sulaužys man kojas, – ištaikiau momentą ir kreipiausi pagalbos į vienintelį žmogų, kuriuo galėjau pasitikėti. Mamai skundžiausi anksčiau, tačiau ji pasakė: pati išsirinkai, dabar gyvenk iki paskutinio.
– O čia mes dar pažiūrėsime, kas kam ir ką sulaužys. Tu tikrai nusprendei jį palikti? Paskui
nesakysi man, kad gailiesi? – paklausė jis.
Linktelėjau. Tada jis pasiūlė tokį planą: pasakys, kad aš išeinu pas jį. O jei vyras elgsis įžūliai, tai jis ne veltui treniravosi dziudo ir tarnavo kariuomenėje.
Kad man būtų ramiau, Kasparas pasikvietė dar du draugus. Mano vyras nė necyptelėjo. Tik pasakė labai skaudžius žodžius, kurių aš nekartosiu. Tačiau tokio purvo savo adresu aš tikrai nenusipelniau.
– Na ir čiuožk pas savo baltapūkį,- suriko atsisveikinimui.
– Tau ir išties teks kurį laiką pagyventi pas mane. Tokie seniokai kerštingi. Bet tu nebijok, jei manęs nepamilsi, aš tau neįkyrėsiu. Gyvenk sau ir džiaukis,- Kasparo bute buvo 3 kambariai. 2 iš jų buvo tušti. Jo tėvai gyveno užsienyje.
Pusantrų metų laikiausi distancijos. Bet paskui neišlaikiau. Ir nusprendžiau, kad reikia priimti jo pasiūlymą. Labiausiai mane pakerėjo, kad jis mane apgynė ir nieko nereikalavo mainais. Kantriai laukė, kol pati priimsiu sprendimą.
Niekas taip nepavergia proto įgavusios moters širdies, kaip vyro gebėjimas ginti, rūpintis ir nieko nelaukti mainais. Ir nesvarbu, kiek jam metų.
