Jis buvo mano viršininkas: vedęs, du vaikai, septyniolika metų santuokos. Įmonėje pradėjau dirbti žinodama tai ir nieko jausti nesiruošiau. Tačiau po trijų mėnesių supratau: įsimylėjau. Beviltiškai, kvailai, neteisingai. Rytais pabusdavau su mintimis apie jį, dieną pagaudavau jo balso aidą koridoriuje, vakare pykdavau ant savęs už tai, kad jis užima mano mintis. Nes jis — neprieinamas.
Aš to neieškojau. Iš pradžių mačiau jame tik griežtą profesionalą, kuris laikosi atstumo. Vėliau mus paskyrė į vieną projektą: susitikimai, diskusijos, kavos pertraukos. Pamačiau žmogų — protingą, dėmesingą, su sausu humoru ir ramaus būdo spręsti sudėtingus klausimus. Jaudulys augo pamažu: iš pradžių jis tik patiko, vėliau laukdavau susitikimų, tada pradėjau svajoti. O vieną dieną prisipažinau sau: taip, tai yra meilė.
Ant jo stalo — šeimos nuotrauka: žmona, du vaikai. Gyvenimas, įsipareigojimai. Bandžiau kovoti: ėmiau kitas užduotis, vengiau likti su juo vienumoje, pokalbius pervesdavau į darbinę vagą. Nepadėjo.
Kartą užsibuvome iki vėlumos. Biuras ištuštėjęs, tik monitorius švietė mums abiem. Sėdėjome arti; atsitiktiniai prisilietimai tarsi nutrenkė elektra. Tam tikru momentu jis pažvelgė į mane ilgai ir tiesiai.
— Tik nekalbėk, — paprašiau, jausdama, kad viskas tuoj sugrius.
Vis tiek jis pasakė:
— Man tu patinki. Per daug. Ir tai neteisinga.
Širdis daužėsi taip, kad atrodė — girdisi tyloje.
— Turi šeimą, — priminiau aš.
— Žinau. Todėl tarp mūsų nieko negali būti.
— Žinau, — pakartojau aš.
Mes tylėjome. Oras tarp mūsų buvo tirštas nuo nenusakyto — troškimo, traukos, neįmanomumo.
— Man reikia išeiti, — jis pakilo. — Kitaip pasigailėsiu dėl to, ką padarysiu.
Jis išėjo. Aš likau tuščiame biure ir pradėjau verkti — nes supratau: jis jaučia tą patį. Ir nuo to buvo tik skausmingiau.
Toliau prasidėjo kankynė: kiekvieną dieną susitikdavome ir vaidindavome, kad viskas gerai. Šaltai, be asmeniškumų, tik darbiniais klausimais. O mano viduje plyšo — norėjau būti šalia, žinodama, kad neturiu teisės. Pykau ant savęs dėl šios meilės vedusiam žmogui.
Kartą rūkykloje kalbėjome apie jo šeimą: «Kartu nuo mokyklos laikų, ideali pora, niekada nesipyksta». Žodžiai pjaudavo. Kokia ten «mes»? Nėra jokio «mes».
Nusprendžiau išeiti. Kitaip sulūšiu. Parašiau prašymą, nuėjau į personalo skyrių. Jis tai sužinojo ir atėjo:
— Kodėl išeini?
— Asmeninės priežastys.
— Tai dėl manęs?
Aš tylėjau — viskas ir taip aišku.
— Neišeik. Tu puikiai dirbi, tau patinka. Tai geras darbas.
— Negaliu likti, — pagaliau išsiveržiau. — Negaliu matyti tavęs kiekvieną dieną, žinodama, kad…
Užbaigti nesugebėjau.
Jis atsisėdo priešais mane:
— Man irgi sunku. Bet aš šeimą pasirinkau seniai. Aš nesugriausiu jos dėl jausmo, kuris… galbūt praeis.
— «Galbūt»? — kartojau aš kartėliai.
— Nesitikščiai. Bet žinau, kad turiu du vaikus, žmoną, namus, kuriuos statėme metų metus. Ir aš to nepaliksiu.
Jis buvo teisus. Supratau. Nuo to nebuvo lengviau.
— Atsiprašau, — tariau. — Nenorėjau. Tai nutiko savaime.
— Ir manęs atsiprašyk, — atsakė jis. — Turėjau laikytis atstumo nuo pat pradžių.
Po dviejų savaičių išėjau. Radau kitą darbą. Laikas gydė lėtai, bet gydė: prisiminiau jį vis rečiau, mokiausi kvėpuoti be šio skausmo.
Praėjo dveji metai. Sutikau laisvą žmogų. Pradėjome susitikinėti, ir pajutau, kaip atrodo teisingi santykiai: be paslapčių, be amžino «negali», be gėdos.
Neseniai netyčia pamačiau jį gatvėje — su žmona ir vaikais. Juokėsi, laikėsi už rankų. Laiminga šeima. Jis mane pamatė, linktelėjo. Aš linktelėjau atgal ir nuėjau toliau. Skausmo nebuvo. Tik tylus žinojimas: tada padariau teisingą pasirinkimą. Išėjau. Nesunaikinau kito gyvenimo. Daviau sau šansą į savo.
Ką supratau? Įsimylėti galima bet ką — tai nutinka. Bet tai nėra nuosprendis veikti. Kartais teisingiausia — atsitraukti, leisti jausmams išblėsti iš toli ir negriauti kito pasaulio dėl savo noro.
Ar esate įsimylėję neprieinamus? Kaip susidorojote? Ar tai kaltė ar atsitiktinumas? Ar verta atsitraukti nuo tokių jausmų — ar reikia kovoti už meilę?
