Rašau čia, kadangi nepakanka drąsos parašyti laišką žmogui, kurį myliu. Pamilau iš pirmo žvilgsnio. Nuo tada praėjo jau 3 metai.
Nelabai dažnai matau vyrą, kuris pavogė mano širdelę. Negaliu galvoti apie nieką kitą, išskyrus jį. Lyg koks aptemimas. Maniau, kad su laiku meilė praeis, tačiau ji tik augo.
Problema tame, kad jis jau turi žmoną. Žinau, kad jie neypatingai laimingi santuokoje, tačiau jie turi vaiką. Dėl vaiko negaliu imtis nieko kardinalaus.
Taip, yra labai daug tinkamų ir gražių vyrų, kurie neneša rimtų santykių ir atsakomybės naštos… Bet štai problema – aš myliu vieną.
Niekada nepamanyčiau, kad toks stiprus jausmas galėtų kilti 40 metų amžiuje ir dar tęstis šitiek laiko.
Užsiimu „kiberstalkingu“. Paprastai tariant, pastoviai seku juos kai kuriuose socialiniuose tinkluose.
Žiūriu į jo fotografijas, kolekcionuoju jas. Mano kompiuteryje net yra aplankas, kuriame saugau sėkmingiausius kadrus.
Tai kažkokia beprotybė. Nežinau, kas nutiks toliau. Nebegaliu daugiau taip gyventi, ir negaliu taip negyventi. Skamba kvailai ir keistai, bet štai taip ir yra.
Iš vienos pusės, meilė suteikia man jėgų, aš labai darbinga, tačiau iš kitos pusės – ji atima viską. Aš gyvenu mylimo žmogaus šešėlyje.
Jei pas kažką buvo panašios situacijos, patarkite ką nors. Tiks bet koks patarimas. Ačiū.
