Vakar grįžau namo šiek tiek anksčiau nei įprastai. Koridoriuje iškart pamačiau svetimas sportbačius. Dukra grįžo iš mokyklos su drauge. Iš jos kambario skambėjo balsai ir juokas. Jau ėjau pasisveikinti, kai staiga išgirdau aiškiai ištartus dukters žodžius:
— Man gėda dėl mamos.
Sustingau vietoje, tarsi sienos sugniuvo. Draugė nejaukiai nusijuokė, o dukra tęsė, nežinodama, kad stoviu visiškai netoli. Buvau sukrėsta ir nežinojau, kaip elgtis. Susikaupiau ir lėtai atidariusi duris paklausiau…
— Kodėl taip pasakei? — paklausiau aš.
Dukra spoksojo į grindis, rankos nervingai spaudė kuprinės diržą. Tylėjo taip ilgai, kad jau maniau, kad nesulauksiu atsakymo. Bet paskui ji iškvėpė:
— Todėl, kad tu… ne kaip visos. Man gėda, kad mano mama nėra graži.
Šie žodžiai smogė labiau nei bet koks „nekenčiu“. Jaučiausi tarsi įkritusi į save. Ji toliau kalbėjo, nepakeldama akių:
— Visos mamos eina į grožio salonus. Draugių plaukai sutvarkyti, nagai ryškūs, krepšiai brangūs. O tu visada su senu paltu, nevientisais plaukais, be makiažo. Kai ateini į mokyklą, merginos juokiasi.
Klausiau ir negalėjau patikėti. Tiek metų galvojau, kad svarbiausia — pamaitinti, aprengti, apmokėti būreliams, išlaikyti mūsų namus, kai tėtis išėjo. Tiek metų keldavausi šeštą ryto, kad spėčiau į darbą, grįždavau dešimtą vakaro ir kritdavau be jėgų. Kada buvo laiko darytis makiažą? Kada daryti manikiūrą, jei visos lėšos ėjo komunaliniams, maistui ir jos užsiėmimams?
Ašaros degino akis, bet susilaikiau. Norėjau sušukti: „O kas tau visa tai duoda? Kas mus traukia nuo tada, kai tėtis mus paliko? Kas neleido mums likti be pastogės?“ Bet liežuvis negalėjo apsisukti. Tik tyliai pasakiau:
— Atleisk.
Kitos dienos buvo kaip kankynė. Vaikščiojau po namus tarsi vaiduoklis. Viduje augo nuoskauda. Žiūrėjau į savo rankas, išdžiūvusias nuo darbo, į savo veidą be kosmetikos ir galvojau: „Argi tai priežastis gėdytis? Argi jai svarbiau svetimos mamos su priaugintomis blakstienomis, nei aš — jos mama, kuri paaukojo viską dėl jos?“
Ji manęs vengė. Užsibūdavau pas drauges, išeidavo į kambarį vos tik būdavau šalia. O vakarais sėdėdavau tyloje, sukdama jos žodžius galvoje kaip peilį žaizdoje.
Kartą aš nebeiškentėjau. Atsisėdau priešais ir pasakiau:
— Tu teisi. Aš nesu moderni. Nevaikštau po salonus, neleidžiu pinigų nagams. Žinai kodėl? Nes kai tavo tėvas išėjo, pasilikau viena. Ir pasirinkdavau tarp tavo sportbačių ir savo lūpdažio. Tarp tavo vadovėlių ir mano kirpimo. Aš pavargau, atrodau prastai. Bet pasirikdavau tave. Visada rinkausi tave.
Ji tylėjo. Tik pečiai drebėjo, ir supratau — ji verkia.
Aš paglostiau jos plaukus, pirmą kartą po ilgo laiko leisdama sau irgi pravirkti. Sėdėjome greta, ir skriauda kovojo su meile. Nežinojau, ar kada nors galėsiu atleisti jai tuos žodžius. Bet žinojau vieną — visa tai buvo pasakyta ne iš neapykantos. O iš skausmo ir nesubrendusio supratimo.
Dabar kasdien gyvenu su klausimu: ar užteks mums jėgų užgydyti šią prarają? Ar vienas frazė jau visam laikui paliko pėdsaką?
O ar jūs atleistumėte savo dukrai už tokius žodžius — ar žaizda liktų su jumis visam laikui?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
