Visi sukiojo pirštu prie smilkinio. Artimieji, kaimynai, net pardavėja parduotuvėje žiūrėjo į mane kaip į beprotę.
«Toks geras vyras», «Namas yra, anūkai, rami gyvenimas», «Ir staiga tau tai į galvą», «Skyrybos tokiame amžiuje?»
Taip, tokiame. Būdamai šešiasdešimt dvejų metų, susikroviau rankinę, palikau raktus ant stalo ir išėjau. Be ginčų, be ašarų, be scenų.
Nes viską, ką reikėjo patirti ir apraudyti, jau buvau pergyvenusi per pastaruosius dvidešimt metų. Tyliai. Viduje.
Jis neišdavė. Negėrė. Neprikėlė rankos. Jis tiesiog buvo — kaip siena. Tyli, šalta, abejinga.
Gyvenome kaip du baldai viename kambaryje — šalia, bet ne kartu. Jis žiūrėjo televizorių, aš laisčiau gėles.
Mes miegojome vienoje lovoje, bet seniai — skirtingose pusėse.
Metais kartojau sau: «Taip atrodo santuoka», «Visi turi taip», «Negalima turėti visko».
O tada vieną rytą atsibudau ir pagalvojau: o gal galima?
Tą rytą užviriau kavą, pažiūrėjau į save veidrodyje — ir nepažinau tos moters.
Pilka, pavargusi, tarsi ištrinta.
Bet juk kažkur giliai viduje vis dar gyveno ta mergina, kuri svajojo apie keliones, piešimą, juoką iki ryto.
Ir tada supratau: nebenoriu laukti.
Jeigu nepradėsiu dabar — niekada nebepasidėsiu.
Ir pabandžiau.
Atidariau duris ir išėjau iš gyvenimo, kuris tapo nebemano.
Pirmos dienos buvo keistai tylos.
Bet ne ta tyla, kuri spaudžia, o kita — lengva.
Nuomavausi mažą butą pakraštyje.
Vienas kambarys, senas sofas, trys langai.
Mano erdvė. Mano tyla.
Neturėjau plano. Neturėjau pasitikėjimo. Bet pirmą kartą po ilgo laiko jaučiau erdvę — galvoje, kūne, širdyje.
Rytais atsibusdavau su kaltės jausmu.
Kaip padariau kažką baisaus.
Palikau namus, vyrą, įprastus sekmadienio pietus…
Bet ar galima palikti tai, ko jau seniai nebeliko?
Jau nebesijaučiau žmona. Verčiau — šešėli, šalia vyro, kurio nesupratau ir kuris nebandė suprasti mane.
Daug kartų bandėme kalbėtis.
Tiksiau, aš kalbėjau. Apie tai, kad man blogai, kad man trūksta šilumos, kad noriu kažko daugiau nei sriubos ir serialo.
Jis linkčiojo, žiūrėjo šnūrą, įjungė televizorių.
O tada lioviausi bandyti.
Nes kiek gi galima prašyti, kad tave tiesiog pamatytų?
Vaikai reagavo skirtingai.
Sūnus tylėjo. Duktė verkė.
«Kodėl nelaukėte, kol anūkai užaugs?»,
«Tėtis labai pergyvena…»,
«Kam tau visa tai?»
Atsakiau ramiai: pabėgiau ne iš pykčio — iš tylos.
Ne dėl kito žmogaus — dėl savęs.
Neturiu romano, naujo vyro, prabangos.
Tik lagaminas, kuklus butas ir drąsa, kurią nešioju kaip medalį.
Pradėjau išeiti. Į parką, į biblioteką, į jogą.
Užsirašiau į akvarelės pamokas — ranka drebėjo iš jaudulio.
Mokausi daryti paprastus dalykus pirmą kartą:
pati nusipirkti dažus,
pati važiuoti autobusu,
pati įeiti į kavinę ir užsisakyti arbatą.
Smulkmenos? Galbūt.
Bet po keturiasdešimt metų tylos šešėlyje — tai buvo mano asmeninis Everest.
Vieną dieną sėdėjau parke su užrašų knygele ir pieštuku.
Piešiau medį, moterį su šuniuku.
Ir staiga pajutau, kaip akys prisipildo ašarų.
Bet tai nebuvo skausmo ašaros.
Tai buvo palengvinimas.
Ir šiek tiek gailesčio — ne dėl to, kad išėjau, o dėl to, kad taip ilgai laukiau.
Būna ir abejonių minučių.
Kai grįždavau vakare, o namuose — tuščia.
Kai pažįstami klausdavo: «Na, ar tapo lengviau?»
Kai veidrodyje matydavo pagyvenusią moterį su žilais plaukais, pabėgusią iš savo gyvenimo.
Bet tada prisimindavau, kaip buvo anksčiau:
ilgos tylos, tušti žvilgsniai, šaltis.
Ir supratau: dabar, net būdama viena, esu gyva.
Gyvenimas po šešiasdešimties — ne pabaiga.
Tai gali būti pradžia.
Tai ne apie revoliuciją, ne apie jauną meilužį, ne apie keliones.
Kartais viskas, ko reikia, — tiesiog norėti užvirinti ryto kavą būtent taip, kaip patinka.
Ir išgerti ją prie lango, žiūrint, kaip prabunda diena.
Be baimės, be gailesčio.
Su jausmu, kad pagaliau kvėpuoji.
Vieną rytą atsibudau ir pajutau ramybę.
Ne džiaugsmą, ne euforiją — tiesiog tylą, kuri neskaudina.
Už lango stovėjo rūkas, oras kvepėjo žiema.
Atsisėdau prie palangės su puodeliu arbatos ir žiūrėjau į tą patį pasaulį — bet jis atrodė kitoks.
Nulipau į žemę į duonos parduotuvę.
Moteris už prekystalio nusišypsojo:
— Kviečių bandelės kaip visada?
— Ne, — atsakiau. — Šiandien su aguonomis. Noriu išbandyti kažką naujo.
Ir štai tai buvo laimė.
Maži pasirinkimai.
Sprendimai, kurių nebereikia derinti su niekuo.
Ne klausti: «Ką paruošti?», «Kokį filmą žiūrėti?», «Ar tau tai patogu?»
Po keturiasdešimt metų tylos pagaliau išgirdau savo balsą.
Tylų, bet tikrą.
Neseniai sutikau seną pažįstamą.
Ji pureno galvą ir sakė:
— Gaila. Buvote tokia gera pora.
Aš nusišypsojau:
— Galbūt. Bet pritarimas — tai ne tas pats kaip artumas.
Grįžau namo, įjungiau skalbyklę, uždegiau imbiero kvapo žvakę, ir vėl pasiėmiau pieštuką.
Mano rankos vis dar drebėjo, bet širdis jau nebijoj.
Aš nežinau, kas bus toliau.
Bet tikrai žinau: nenoriu grįžti ten, kur pamiršau, kas aš esu.
Nes kartais reikia išvažiuoti labai vėlai — kad pagaliau grįžti pas save.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.