Auklėtoja vaikų darželyje padeda berniukui užsitempti batus. Jis paprašė padėti, ir čia teko pavargti: batai užstrigo kažkur pusiaukelėje ir nei pirmyn, nei atgal…
Kai auklėtoja galiausiai užtempė antrą batą, prakaitas nuo jos liejosi upeliais. Ji vos nepradėjo raudoti, kai tas mažius pareiškė:
– O jie ne ant tos kojos!…
Tikrai, dešinys batas buvo ant kairės kojos, o kairys ant dešinės… Nuauti batus buvo ne lengviau, nei apauti…
Auklėtoja vos tvardėsi, traukdama dešinį batą dabar jau ant dešinės kojos. Ir čia vaikėzas praneša:
– Tai ne mano batai!
Ji iš visų jėgų prikando liežuvį, kad neužriktų: „O KO TU ANKSČIAU TYLĖJAI???!!!
Ir vėl ji pusę valandos vargo, bandydama nuauti tuos siaubingus batus. Kai jai visgi pavyko, jis pasakė:
– Tai mano brolio batai. Mama privertė juos nešioti.
Auklėtoja jau nebežinojo, verkti jai ar juoktis. Sukaupusi paskutines jėgas ir kantrybę, ji visgi užtempė batus iš naujo ir paklausė:
– O kur tavo pirštinės?
Į tai berniukas atsakė:
– Aš sugrūdau jas į batų priekį…
Tatjana Koškina
Bonusas