Iš tikrųjų išeina ne tas, kuris gąsdina: „Aš išeisiu!“ ir trenkia durimis taip, kad tinkas nubyra. Kas rėkia, dėl smulkmenų pyksta ir išeina. Pavaikšto aplink namą ir grįžta. Arba išgeria su draugais, pasiskundžia jiems, paverkšlena, o paskui grįžta. Arba pas mamą pagyvena porą dienų – ir ima skambinti, kad grįžtų.
Tokie žmonės sugrįžta.
Jų budintis lagaminėlis visada suruoštas.
Jie grįš.
Išeina kantrūs ir ramūs. Kurie guodė, palaikė, bukino aštrius kampus, atleido, o gal delikačiai nieko nepastebėjo? Kurie visada buvo šalia, kaip fotelis ar sofa. Tokie įprasti ir patogūs. Štai tokie išeina visam laikui.
Ir neverta įkalbinėti, vytis, stverti už rankovės…
Jie jau išėjo, jei vis dar galima pačiupti. Štai tokie negrįžta. Nes jų kantrybė išseko. Išnaudojo kantrybės limitą – didžiulį limitą. Išdrabstė meilės ir pasitikėjimo kreditą.
O kai išeina toks žmogus, atsiranda tuštuma, kurios niekuo neužpildysi. Gyvenimo tuštuma. Ir nereikia bandyti kantraus, ištikimo ir atsidavusio žmogaus kantrybės.
Jei jis išeis – Jis niekada negrįš. Net jei jo maldausite ir kviesite atgal. Jis atsakys: „Kada nors!“, o iš tikrųjų tai reiškia: „ne šiame gyvenime!“…
Bonusas
