Iš šalies mes atrodėme puiki laiminga pora. Galbūt mes buvome puikūs kartu, bet laiminga šalia jo aš niekada nesijaučiau.
Jis buvo egocentriškas žmogus, kuris visada statė savo užgaidas ir kaprizus aukščiau visko. Aš jau nežinojau, kaip man toliau gyventi su juo.
Gyvenome mes su juo 5 metus. Kasmet jo mama dovanodavo jam kelionę į kokią nors šalį. Jis skrisdavo vienas ir net neklausdavo, ar aš noriu skristi su juo.
Atostogų metu jis susipažindavo su merginomis ir dalijosi nuotraukomis internete. Kai kurias jis glausdavo prie savęs pakankamai stipriai.
Aš supratau, kad kvepia neištikimybe , tačiau nieko negalėjau su tuo padaryti.
Kai kartą aš paklausiau anytos, kodėl ji dovanoja kelialapius tik sūnui, ji atsakė:
– Jis turi ilsėtis nors kartą per metus. Jis – šios šeimos maitintojas, todėl turi tam pilną teisę! O tu patylėk ir nenervink mano sūnelio!
Tai buvo paskutinis lašas. Aš nusprendžiau atsilyginti jam tuo pačiu. Tiesiog susitaupiau pinigų ir išvykau ilsėtis viena. Kai įkėliau kelias nuotraukas į socialinius tinklus, man paskambino anyta ir pradėjo:
– Tau ne gėda? Tavo vyras dirba, o tu važiuoji poilsiauti. Tu juk ištekėjusi moteris, tavo vieta…
Aš net nebesiklausiau jos ilgų nesąmonių. Tiesiog išjungiau telefoną ir toliau kaitinausi saulutėje. Man jau užtenka to, kad vyras bjauriai su manimi elgėsi, o auka laikė būtent jį. Grįžusi iš atostogų aš padaviau skyryboms. Viskas įvyko greitai.
Kai butą pasidalijome, aš išsinuomojau sau vieno kambario studiją, o jis persikraustė gyventi pas savo mamą.
Šaukė, daužė indus, esą aš ant kelių maldausiu grįžti ir pradėti viską iš naujo. Nieko panašaus nebus! Man gana! Aš jau per daug save myliu ir gerbiu, kad grįžčiau į šią peklą!
