Klysti. Blaškytis. Keistis. Stebėtis nauju, ar tau 60, ar 16. Leisk sau neatsakyti į provokacijas. Leisk nesiteisinti, neįrodinėti, neįtikinėti. Leisk sau paleisti. Ir išeiti. Nuo tų, su kuriais ne pakeliui. Nuo tų, kurie tave sekina. Nuo tų, kurie nemyli ir nemylimi. Leisk sau būti įvairia. Netinkama nė jokioms kategorijoms, rėmams, stereotipams, tipologijoms ir rūšims. Neteisinančia niekieno lūkesčių ir neveikiančia kieno nors naudai prieš savo valią.
Leisk sau nebijoti dėl suaugusio vaiko. Ir dėl nelabai suaugusio leisk sau nebijoti. Leisk sau negalvoti, kad „be manęs niekam nieko šiuose namuose nereikia“. Leisk sau nebėgti priešais garvežį. Ir iš paskos taip pat. Tiesiog – nebėgti. Galbūt net palaukti traukinio, važiuojančio į reikiamą pusę. Ir sėsti į pirmą klasę, o ne atsistoti prie katilinės, pamėtėjant anglių.
Leisk sau kartais negalvoti apie vyrą. Ar mylimąjį. Ar meilužį. Negalvoti apie jį kurį laiką. Nei kur jis užtruko, nei kodėl jau 20 sekundžių neatsako į tavo žinutę, nei kodėl nenupirko gėlių. Negalvok apie jį. Galvok apie save.
Leisk sau nekreipti dėmesio į tai, ką sako draugė. Arba net geriausia draugė. Ypač jei ji kalba kažką „labai svarbaus tau, brangioji“. Leisk sau užsiimti savimi. Nors valandą per dieną. Vieną valandą, tegu ji nors susideda iš suplėšytų minučių – gabalėlių. Leisk sau nesakyti: „Aš neturiu sau laiko“. Jo yra. Leisk jo pasiimti sau.
Leisk sau svajoti. Ir būtinai gausiai. Leisk svajoti apie neįmanoma (iš kur tu žinai, kad tai neįmanoma?). Leisk sau būti. Leisk sau būti verta bet kokių pinigų, bet kokio apdovanojimo, bet kokios šlovės, didelės meilės, puikaus poilsio. Tiesiog leisk. Leisk sau būti savimi.
Iš pradžių tiesiog leisk. Paskui pamatysi, kas bus.
Marija Točilina: Leisk sau. Moterų istorijos apie laimę
Bonusas
