Su Almantu susituokėme prieš du metus. Kol kas neturime savo būsto, gyvename pas jo tėvus.
Kaip bebūtų keista, mano santykiai su jais puikūs, jie iškart priėmė mane į šeimą ir padėjo
visiškai be įtampos įsilieti į jų namus bei buitį. O štai apie vyresniąją vyro seserį galiu atsiliepti visiškai atvirkščiai.
Marija nuo pirmos mūsų pažinties dienos kažkodėl elgėsi su manimi pabrėžtinai arogantiškai, pastoviai leisdama suprasti, kuri iš mūsų vyresnė. Ne pagal amžių, mes su ja vienmetės, o pagal statusą.
Sesuo ištekėjusi, augina vaikus, išoriškai pas ją viskas sėkmingai – šeima, darbas, priteklius, tačiau kažkoks nesuprantamas pavydas, kad pas brolį viskas gerai, labai gadina bendrą atmosferą.
Iš pradžių aš tylėdavau, išklausydama ironiškas jos pastabas ir įgėlimus, tikėdamasi, kad Marija atsileis, tačiau mano viltims nebuvo lemta išsipildyti. Kuo toliau, tuo šios pastabos ir įgėlimai darėsi vis nuodingesni ir man teko į juos atsakyti.
Marija turbūt to ir telaukė. Kiekvienas jos vizitas pas mus būtinai išvirsdavo į eilinį skandalą.
Teisybės dėlei pasakysiu, kad ir vyras, ir jo tėvai dėjo nemažai pastangų, kad nuramintų Marijos agresiją, bandė nukreipti ją į normalų šeimyninį bendravimą, tačiau viskas buvo veltui.
Neseniai mums su Almantu gimė pirmagimis, nuostabus mažylis. Senelis su močiute džiaugėsi jo atsiradimu vos ne daugiau už mus, o štai Marija atvirkščiai, žengė naują konfrontacijos žingsnį.
Ji demonstratyviai nepasveikino manęs su sūnaus gimimu, atsisakė ateiti į krikštynas, apie kažkokias dovanas sūnėnui nebuvo nė kalbos, tačiau apogėjus buvo pasiektas Marijai atėjus pasveikinti mano anytos su gimimo diena.
Sėdėjau už stalo su mūsų Domuku, jis ramiai snaudė vystykluose, visi, išskyrus Mariją, kalbėjo pusbalsiu, kad nepažadintų, tačiau tetos decibelai visgi neleido mažyliui pamiegoti ir jis įsiverkė. Marija tuoj pat pakomentavo:
– Nuramink tą savo nesusipratimą!
Visi nutilo, aš išėjau į kitą kambarį, pamaitinau ir užliūliavau Domuką, po to grįžau ir, priėjusi prie besivaipančios Marijos, skėliau jai tokį antausį, kad vyro sesulė įbedė nosį į savo lėkštę.
Paskui buvo isteriški Marijos cypavimai, teisingas šešuro pastebėjimas („Pagaliau! Gal dabar nusiramins…”) ir įsižeidusios bei neradusios palaikymo svainės bėgimas namo.
Anyta mane nuramino:
– Nesijaudink, tu viską padarei teisingai, man pačiai rankos niežtėjo!
Ačiū dievui, kad mano giminaičiai iš vyro pusės visiškai adekvatūs ir teisingi žmonės. Labai ačiū jiems už tai!
