Į mūsų namo kiemą kasdien išeina senutė. Jai koks 80, rengiasi tvarkingai, švariai. Po kiemą vaikštinėja su lazdele, tačiau toliau kiemo neina. Vakarais, dukart savaitėje, pas senutę baltu automobiliu atvažiuoja anūkė ir atveža jai produktų maišus.
Įsikėliau į namą vėlyvą rudenį. Rytą eidamas į darbą kaskart sutikdavau savo kaimynę, ji arba sėdėdavo ant suoliuko po aukšta liepa, arba iš lėto vaikštinėdavo, pasiramsčiuodama lazdele.
Po kurio laiko ėmėme sveikintis, aš sustodavau minutėlei, kad pasiteiraučiau apie Onos Tamošaitienės sveikatą ir palinkėčiau jai geros dienos. Senutė šypsodavosi ir dėkodavo.
Kažkur gruodžio pabaigoje mūsų kieme atsirado dar vienas gyventojas – šuo. Turbūt tai buvo jaunas šuo, kadangi buvo nedidelis, tačiau kažko konkretaus pasakyti apie jį niekas negalėjo.
Tai buvo gauruotas, purvinas neaiškios veislės padaras susivėlusiu kailiu. Onos išnešta dešrelė lėmė šio šuns gyvenamąją vietą. Vargu ar dar kur nors jis galėtų prasimaitinti, turėdamas tokią siaubingą išvaizdą.
Mūsų kieme šis šuo irgi buvo nepageidautinas kaimynas, pagrindinė namo gyventojų dalis vaikė šunį ir šaukė: „Nagi, eik šalin!“, kai šunėkas prieidavo arčiau ir žiūrėdavo į akis, žvilgsniu klausdamas, ar jo nepašers.
Bet visgi šuniui kažkas atitekdavo, tai duonos numes, tai kauliuką. Ona irgi išnešdavo jam džiūvėsį ar sausainį ir kalbėdavosi su juo apie kažką tylutėliai, glostydama galvą ir vadindama Letena.
Pavasarį, kai visur jau beveik nutirpo sniegas, Ona Tamošaitienė, sutikusi mane kieme rytą, pranešė, kad vakare išvyksta su anūke į sodybą iki rudens. „Galbūt net iki vėlyvo rudens,-pridėjo senutė,- ten, sodyboje, yra krosnis.
O prie krosnies šilta net per šalčius.“ Iš manęs buvo paimtas pažadas atvažiuoti pas Oną į svečius. Į svečius aš susiruošiau rugpjūčio pabaigoje. Nupirkęs mielajai senutei lauktuvių, sėdau į autobusą, kuris vyko iki reikiamos gyvenvietės…
Nedidelio namuko verandoje sėdėjo Ona ir lupo gražius raudonus obuolius. Šalia, ant laiptelio, gulėjo šuo. „Letena, nagi bėk, pasitik svečią!“- pasakė senutė ir šunėkas, linksmai vizgindamas pūkuotą uodegą, atbėgo pas mane.
Tai buvo gražuolė blizgančiu banguotu kailiu. „Ponia Ona, negi tai ta murzina Letena iš mūsų kiemo?“ – nustebęs paklausiau aš. „Ta pati! Pasirodo, tai labai graži mergaitė! – atsakė senutė. – Nagi, einam arbatos gerti, naujienas man papasakosi!“
Mes ilgai sėdėjome už stalo, gėrėme vyšnių arbatą, bendravome. Letena, priėdusi košės, miegojo šalia šiltos krosnies. Kartais ji garsiai atsidusdavo per miegus, turbūt kažką sapnuodama…
Kieme lengvas vėjelis judino obels šakas ir dideli raudoni obuoliai krito į žolę…
