Ši senutė atvažiavo pas mus numirti. Tiksliau, į mūsų senelių namus ją atvežė sūnėnas, didelis, rūsčiai svarbus, dievinantis save vyriškis pačiame jėgų žydėjime.
Jis taip ir pasakė per pokalbį: „Tegu pas jus numiršta, jūs prie to įpratę.
Ir atsižvelkite, kad ji neadekvati“.
Neadekvati senutė sėdėjo ant kėdės, maskatavo kojomis ir šypsodamasi žiūrėjo pro langą.
Stora, visą gyvenimą besidrovinti sūnėno žmona įnešė senutės lagaminus ir apmirė pagarbiu atstumu nuo visų.
Sūnėnas atsistojo kambario viduryje ir, neeikvodamas jėgų emocijoms, aiškino savo nepalenkiamą poziciją.
– Mano tetulė nusprendė paskutines savo dienas praleisti į save panašių draugijoje,- pasakė jis, dėbtelėjęs į senutę. Jo sutuoktinė linktelėjo ir paraudo.
– Gerbiu jos sprendimą, ko negalima pasakyti apie ją pačią,- sūnėnas linktelėjo savo žodžiams.
Sutuoktinė linktelėjo į kompaniją ir šniurkštelėjo nosimi.
– Iki šios dienos ji gyveno su mumis mūsų name, kuris užrašytas jai,- sūnėnas vėl dėbtelėjo į senutę. Jo sutuoktinė linktelėjo ir išblyško.
– Mes jos prižiūrėti nebegalime. Norime…hm… bet negalime. Dėl mūsų užimtumo…hm…įtemptų santykių ir sparčiai blogėjančios sveikatos būklės. Jūs suprantate, apie ką aš?
– Kieno sveikatos?- paklausiau aš.
– Pacientės, – paaiškino sūnėnas ir užsisegė palto sagas.
Sutuoktinė linktelėjo ir garsiai nurijo seiles. Sūnėnas dėbtelėjo į sutuoktinę. Ji paraudo ir susigūžė. Jis linktelėjo.
– Mes lankyti atvažiuosime, suprantate?
– Suprantu.
– Aš nebaigiau! Mes atvažiuosime kartą per savaitę. Ne dažniau. Dėl mūsų užimtumo.
Lagaminuose jos daiktai. Ten visko pakankamai. Ji pati susipakavo. Drabužiai ne visai nauji, bet tam laikui, kuris jai liko, turėtų užtekti. O stengtis jos būklėje jau nebėra prasmės.
– Atleiskite, iš kur jūs žinote, kiek liko jūsų tetai ir kokia jos būklė? – bjauriu balsu paklausiau aš.
– Jūs gydytojas?
– Aš – brokeris! Užsiimu nekilnojamu turtu! – išdidžiai pareiškė sūnėnas.
– Tačiau jūsų teta su nekilnojamu turtu niekaip nesusijusi,- pažvelgiau į nepaliaujamai kojas maskatuojančią senutę. – Kaip tik, atrodo atvirkščiai.
– Jai liko kokie du mėnesiai. Daugiausia pusmetis. Jei patyrę gydytojai ją apžiūrėtų, jie sutiktų su mano vertinimu!
Brokerio sutuoktinė linktelėjo ir išblyško.
– Tai yra, gydytojai jūsų tetos neapžiūrėjo?
– Patyrę neapžiūrėjo. Be to, iki pastarojo meto ji buvo beveik sveika. Hm! Jei kils klausimų,
skambinkite. Telefono numerį palikau. Iki pasimatymo! – tarė sūnėnas ir pasišalino.
– Iki pasimatymo,- sušnibždėjo jo sutuoktinė, paraudo ir nušlepsėjo paskui jį.
– Ufff… Ačiū dievui! – atgijo senutė.- Pagaliau išsirioglino!
– Atleiskite… – pasakiau aš. – Kažkaip… Taip nepatogu.
– Nepergyvenkite, aš pratusi, – senutė mostelėjo ranka. – Jis kvailys. Ir jo žmona – visiška vėpla.
Savo vaikų neturiu – dievas nedavė. Tai šituos kažkada pas save įsileidau. Tai jie, taip sakant, ir įsigyveno. Įsigyveno. Jūs jo neklausykite.
– Aišku.
– Jis galvoja, namas jam atiteks.
– Supratau.
– Tik špygą jam, o ne namą! Aš namą kaimynams pardaviau. O pinigus – dalį išleisiu, dalį
kaimynams. Kada nors jie jais pasinaudos. Jų anūkė nuostabi! Ji rytoj atvažiuos, patys
pamatysite. O tam krienui aš nieko nesakiau. Tai bent siurprizas bus.
– Gudru! Aš jūsų drabužius iškraustysiu, gerai?
– Ne ne! Visa tai į šiukšlyną! Jis teisus, šie drabužiai – šlamštas! Su tokiais drabužiais išties tik mirti,- pasakė senutė. – Tai aš akių muilinimui lagaminus susikroviau. Kad jis manęs nekliudytų.
Viską į šiukšlyną! Man kaimynė rytoj normalius drabužius atveš. Gražius! Kartu pirkome.
Mirti aš kol kas nesiruošiu, o gyventi reikia gražiai apsirengus! Kur čia pas jus galima kavos išgerti? Ir pyrago! Būtinai gabalėlį pyrago!
