Kai kurie, atrodytų, smulkūs geri kitų žmonių poelgiai lieka mūsų atmintyje visam laikui…
Kai kurie, atrodytų, smulkūs geri kitų žmonių poelgiai lieka mūsų atmintyje visam laikui.
Kartais jie net gali pakeisti gyvenimą…
Moteris su vyru nuvyko į prekybos centrą. Šurmulys, minia žmonių, kaip visada. Ir štai prieina prie jų vyriškis. Šypsosi, džiaugiasi susitikimu, iškart juos pažino. Ir jie jį prisiminė.
Prieš 30 metų gyveno kaimynystėje, vakarais vaikštinėjo su šuniu, taip ir susipažino su šiuo kaimynu. Šis irgi vedžiodavo šunį.
„Žinote, o aš visus šiuos metus norėjau jus sutikti ir padėkoti!“ O moteris nieko neprisimena. „Kaipgi neprisimenate, aš pas jus nakvojau…“
Vaikinas augo su močiute. Močiutė sunkiai susirgo, gydytojai niekuo negalėjo padėti.
Palaidojo vienintelį artimąjį ir liko bute vienas. Tą vakarą užėjo į kambarį, kur dar neseniai gulėjo močiutė, susirado pradėtą trauktinės, kuri padėdavo ligonei laikinai numalšinti skausmą, butelį. Išgėrė. Išėjo vedžioti šuns. Ten jį sutiko pažįstami. „O ko gi tu prisigėrei?“- moteris buvo griežta ir tiesi. Pastebėjo ir blizgančias akis, ir svirduliuojančią eiseną. „O aš šiandien močiutę palaidojau“.
– Taigi. Eini su mumis. Nėra ko tau šiandien vienam būti.
– Viskas normaliai. Nereikia . Susitvarkysiu.
Bet nė nesiklausė, laikėsi savo. „Šiandien nakvoji pas mus, einam drabužių“. Užėjo į butą.
Virtuvėje išplovė indus, miegamajame paklojo lovą. Tvirtai suėmė už alkūnės ir nusivedė pas save. Buvo nepatogu. Vyras žingsniavo šalia, o jį už parankės vedėsi svetima moteris.
– Nereikia, aš pats galiu.
– Ne, aš tave laikau. O jei nugriūsi.
Parsivedė pas save. Pamaitino, pagirdė arbata, paklojo lovą. Štai ir visa istorija. Tačiau ilgus metus vaikinas tikėjo, kad Dievas jam pasiuntė šiuos žmones. Rūpesčio ir gero dėmesio trupiniai tądien jam buvo be galo reikalingi. Tiesiog žinant, kad tu ne vienas – jau galima gyventi ir kvėpuoti. Ir štai už parankės jį paėmė moteris. Dievas jo nepaliko.
Vaikinas vėliau tapo labai tikintis. Daug matė stebuklų, neįprastų išgijimų, sutapimų. Ir paprastas „laikau tave“ atrodo kaip aukštesniųjų jėgų pagalba.
Susitikimas prekybos centre jam irgi Dievo valia. Labai norėjo padėkoti. Išeiginė. Žmonės grūdasi.
Pažįstami veidai, kuriuos iškart pažino.
– „Man irgi buvo atsitikimas. Persikėliau į naują vietą, nieko neturėjau, net pavalgyti. Guliu,
meldžiuosi, o valgyti norisi. Ir štai netikėtas beldimas į duris ir užeina draugė. „Ko guli?
Einam pas mus“. Nuėjome, o pas juos keptos bulvės su kopūstais. Pavalgėm. Iki šiol prisimenu, o praėjo jau 25 metai.“
– „Patekau ant operacinio stalo ir chirurgai uždraudė keltis. Telefonu vyro paprašiau atvežti
vandens, bet jis pasakė, kad negali, nes dirba. Šalia gulėjo jauna mergina irgi po operacijos. Kaip nustebau, kai jos mama pastatė šalia manęs butelį vandens. Mergina jai paskambino ir paprašė padėti. Praėjo jau beveik 7 metai, bet aš jai iki šiol dėkinga už tą rūpestį“.
