Mano dukra netikėtai pasakė: „Tėti, nuvežk mane į vaikų namus“. Iš pradžių maniau, kad ji juokauja… kol supratau, kodėl ji tai pasakė.
Aš sugrįžau iš komandiruotės vėlai naktį. Labai pasiilgau namų, žmonos, ypač dukters. Kai tik įžengiau į butą, ji tuojau pat puolė prie manęs.
Mes pavalgėme vakarienę visa šeima. Viskas buvo tylu, ramu – tikras namų vakaras.
Po valandos žmona pasakė, kad trumpam išeis pas draugę. Likome dviese su dukra.
Ji sėdėjo prieš mane, maišė šakute makaronus ir staiga tyliai ištarė:
– Tėti, nuvežk mane į vaikų namus.
Iš karto nesupratau, ką išgirdau.
– Ką? – perklausiau aš, šypsodamasis. – Tu juokauji? Ar mama tave įžeidė?
Ji papurtė galvą.
– Ne.
Aš surūgiau:
– Tai kodėl tau reikia į vaikų namus, saulute?
Dukra pakėlė akis. Nei lašelio vaikiško išdaigų – tik keistai rimta susikaupimas, neįprastas jos amžiui.
Ir štai jos atsakymas… jis mane sukrėtė iki kaulų.
– Nes mano sesutė yra ten.
Sustojau.
– Kokios sesutės? Tu neturi sesers.
– Turiu, tėti. Aš girdėjau, kaip mama telefonu kalbėjo, kad ji atidavė savo mergaitę į vaikų namus, kad paslėptų ją nuo mūsų. Ji ten viena. Aš taip pat noriu būti su ja.
Man lyg lediniai bangos perėjo per stuburą. Širdis daužėsi smilkiniuose. Nežinojau, ką sakyti, kaip kvėpuoti, kaip apskritai reaguoti.
Aš tiesiog stebėjau dukrą, bandydamas suprasti jos žodžius.
Kai žmona grįžo, aš ją pasitikau prie durų.
– Mums reikia pasikalbėti, – pasakiau aš, šiek tiek užkimusiu balsu.
Ji nusivilko striukę, pažvelgė į mane – ir mano veide suprato viską.
– Tu… viską žinai?
Aš linktelėjau. Ji atsisėdo, ilgai tylėjo, tada pradėjo verkti.
– Taip, tai tiesa, – išspaudė ji. – Prieš susitikdama su tavimi… turėjau dukterį. Man buvo dvidešimt. Vaiko tėvas paliko, tėvai nusigręžė. Likau viena. Be pinigų, be pagalbos. Turėjau ją atiduoti į vaikų namus – tiesiog tam, kad ji neliktų alkana. Galvojau, vėliau ją pasiimsiu… bet gyvenimas apsivertė kitaip. Susitikau su tavimi, viskas pasikeitė… bet kaltės jausmas niekur nedingo.
Aš tylėjau. Viduje viskas apsivertė. Prieš mane stovėjo moteris, kurią myliu, mano šeima… ir staiga tarp mūsų likusi praraja.
Po kelių minučių tyliai pasakiau:
– Mes ją surasime.
Žmona pažvelgė į mane – netikėdama.
– Tikrai?
– Žinoma. Jei tavo dukra gyva – tai reiškia, kad mes visi dar turime šansą viską ištaisyti.
