Grįžau namo anksčiau nei įprastai. Susitikimas buvo atšauktas, taksi greitai privažiavo, ir aš tyliai įėjau pro duris savo raktu, kaip visada. Koridoriuje kvepėjo skalbimo milteliais ir keptais svogūnais—vakarienei turėjome sriubos. Jau norėjau pasisveikinti, tačiau iš virtuvės atsklido mūsų namų tvarkytojos balsas—garsiakalbės nei įprasta ir su tokiu juoku, kurio niekada negirdėjau.
— Taip taip, kaip visada, — kalbėjo ji telefonu. — Šeimininkė atsigavo po „injekcijų“, lūpos vėl kaip koldūnai. Penkiasdešimties ji turi blakstienas kaip lėlė, akius drabužius spaudžianti… Vaikšto, lyg jai dvidešimt. Aha, štai dabar lyginu megztinį — tą patį, kur jai matomas pilvas.
Apsistojau. Tai buvo apie mane. Ji lygino mano megztinį ir aptarinėjo tuo pačiu metu. Paėmiau paketą iš koridoriaus, padėjau ant grindų ir priėjau prie durų angos. Ji stovėjo nugaromis, telefonas prisispaudęs prie ausies, lygintuvas šnypštė. Ir tada išgirdau frazę, kuri man štanglę rankas.
— Jis pats juokiasi, — pasakė ji pašnibždomis. — Sako: „leisk jai žaisti jauną, mes abu vis tiek žinome, kiek jai metų“. Praėjusį ketvirtadienį dar: „Ateik anksčiau, paplepėsim, o tai namuose cirkas“. Na taip, vyras, kas gi kitas. Jis geras, dosnus. O jai mažiau veidrodžio mylėti reikėtų.
Iš pradžių nesuvokiau, ką būtent išgirdau. Sekundė—ir suvokiau: ji kalba apie mano vyrą. „Ateik anksčiau“. „Dosnus“. „Juokiasi“. Karštis užėjo. Širdis dundėjo taip, kad atrodė, jog girdima visame name.
— Su kuo kalbi? — paklausiau, stengdamasi kalbėti ramiai.
Ji susirėtė, atsisuko, iš karto išjungė lygintuvą. Veidas iš karto tapo minkštu, gailestingu.
— Oi, jūs jau namie? Kalbu su drauge, ten pas ją… problemos, — sumišo. — Kaip tik norėjau jums parašyti, kad sriuba beveik paruošta.
— Apie kokias lūpas kalbėjai? Apie kokias „ateik anksčiau“?
— Klaidingai supratote, — šypsena virptelėjo. — Mes taip juokaujam. Ir… na jūs pati sakėte, kad amžius yra tik skaičius, taip jai tai perpasakau…
— Raštelis, kurį palikai ant stalo praeitą savaitę. Ar tai tavo? — išsitraukiau iš kuprinės perlenktą lapelį. Radau jį ryte po druskaite: „Ačiū už vakar. Buvo malonu. Iki penktadienio“. Be parašo. Tada maniau, kad tai yra iš vyro darbo, ir neišsiaiškinau. Dabar susidėti dėlionę buvo pernelyg lengva.
Ji pabalo, akys pradėjo klaidžioti.
— Aš… tai… — ir nuleido žvilgsnį. — Jis tiesiog paprašė manęs atvykti anksčiau susitvarkyti. Ir… mes kalbėjomės. Jis skundėsi, kad jūs daug dirbate, pavargstate… Aš… nieko tokio…
— „Ačiū už vakar“ — apie ką?
Ji tylėjo. Tempė laiką. Tada iškvėpė:
— Jis apsikabino. Sakė, kad namuose šalta. Galvojau… na, kad jam blogai. Aš kvaila.
Galva pasibeldė: „apsikabino“. Toliau ji kalba, o aš matau vaizdą—virtuvę, jo rankas, šį namą, kur gyvenu. Ir svetimą balsą, kuris ką tik šnabžda apie mano lūpas.
— Išeik, — sakiau. — Dabar pat. Pinigus už šiandien pervesiu. Rytoj už likusią dalį.
Ji pradėjo meilikauti, prašyti, sakyti, kad „daugiau taip nebus“, kad „nenorėjo“, kad „jis pats“. Aš nesiklausiau. Man reikėjo bent minutės pabūti vienai, kad suprasčiau, kas su manimi vyksta. Surinkau jos daiktus į paketą, atidariau duris ir palydėjau iki lifto. Ji atsigręžė—tarsi tikėdamasi, kad persigalvosiu. Nepersigalvojau.
Butas užsidarė spragtelėdamas. Grįžau į virtuvę, išjungiau plytelę, kad sriuba nepervirtų, ir tiesiog atsisėdau ant taburetės. Rankos drebėjo. Skrandis buvo susitraukęs tarsi nevalgęs savaitę. Skaudu buvo ne tai, kad ji juokėsi iš mano blakstienų. Skaudu buvo, kad svetimas žmogus aptarinėjo mano šeimą taip, lyg ji joje gyventų. Ir kad mano vyras šioje paveiksle—dalininkas. „Ateik anksčiau“. „Dosnus“. „Namuose cirkas“. Kada spėjo?
Paėmiau telefoną ir surinkau jo numerį. Jis greitai atsakė, kaip visada.
— Sveika, — linksmu balsu. — Aš turiu susirinkimą po dešimties minučių, ar kas nors skubu?
— Labai, — pasakiau. — Sakyk, ar prašei jos atvažiuoti anksčiau? Ar juokeis iš manęs su ja? Ar apkabinsi ją?
Kitame gale buvo tyla. Ilga. Girdėjau, kaip jis atsiduso. Ir viduje viskas tapo labai tyku. Tyla— blogiausias dalykas. Ji yra sąžiningesnė už žodžius.
— Aš… — pradėjo jis. — Tai buvo porą kartų. Aš ne… Aš negalvojau, kad sužinosi. Aš… Mes tiesiog kalbėjomės. Aš pavargau, tu visą laiką užsiėmusi savimi…
— Mano lūpomis? Mano blakstienomis? Mano amžiumi?
— Aš taip nesakiau, — staiga. — Ji tai interpretavo.
— Ji pasakė „ačiū už vakar“. Kas buvo vakar?
— Mes… — jis nuryjo. — Aš apkabinau ją. Ji atėjo anksti. Man buvo sunku. Man reikėjo šilumos. Nieko daugiau.
„Nieko daugiau“. Žiūrėjau į stalą, kur stovėjo mūsų cukraus, ir galvojau, kaip mažai reikia, kad „nieko daugiau“ tau sudaužytų širdį. Rytiniai pranešimai, nedidelės juokelės, apkabinimai „iš užuojautos“, svetima ausis, į kurią galima išlieti tai, kam namuose nėra drąsos.
— Grįžk šiandien, — pasakiau. — Kalbėsime. Iš tikro. Arba nebus apie ką.
Jis atvažiavo vėlai. Aš neverkiau. Neblia užrėkiau. Buvau tuščia, kaip po vakarienės išvalyta lėkštė. Atsisėdome virtuvėje—ten, kur ji ką tik aptarinėjo mano gyvenimą.
— Jaučiausi vienišas, — pradėjo jis. — Tu visą laiką pas kirpėją, pas kosmetologą, su draugėmis. Galvojau, kad renkiesi save, o ne mus. Ji buvo šalia. Ji klausė.
— Aš rinkausi save, — atsakiau. — Nes kai renkuosi save, turiu jėgų rinktis mus. Nes man baisu senti, baisu prarasti save. Nes tavo palaikymas dažnai skambėjo kaip „kam tau to reikia“. Ir tada nuėjau ten, kur iki „kam“ neklausimas. Tačiau visada grįžau namo. Pas tave. O tu į mūsų namus atsivedei svetimą ausį.
Jis tylėjo. Žiūrėjo į stalą. Pečiai nuleisti.
— Aš kaltas, — tyliai. — Aš idiotas.
— Tai teisinga, — atsakiau. — Kitas klausimas: ar esi pasirengęs pasikeisti ir liautis būti idiotu? Ar esi pasirengęs neieškoti „šilumos“ pas tuos, kas iš manęs paima raktus? Ar esi pasirengęs tylėti, kai norisi apkalbų? Ir, svarbiausia, ar esi pasirengęs būti sąžiningas, kai jaučiasi vienišas?
Jis linktelėjo. Paprašė, kad jai kartu paskambintume, kad viskas paaiškėtų. Paskambinome iš mano telefono. Jis jai tvirtai pasakė: „Daugiau neateikite. Tai buvo klaida. Atsiprašau“. Ji kažką murmėjo, teisinosi. Aš klausiau ir galvojau, kad tai mūsų paskutinė bendra tema.
Naktį ilgai nemiegojau. Žiūrėjau į lubas ir prisiminiau, kaip pati važinėjau procedūrose, bijodama, kad tampu nepastebima. Lūpas ir blakstienas dariau ne dėl „dvidešimtmečio“, o kad neištirptų puoduose ir ataskaitose. Galbūt tai kam atrodo juokinga. Tačiau man taip buvo lengviau&mash;matyti save veidrodyje. Ir pirmą kartą supratau, kad tai nėra priežastis svetimiems juokams. Ir tikrai ne tam, kad mano vyras juos palaikytų.
Ryte jis paruošė kavą, kaip seniau, ir atsisėdo priešais mane.
— Aš eisiu pas psichologą, — sakė. — Ir mes eisim, jei norėsi. Noriu suprasti, kaip čia atsidūrėm. Nenoriu tavęs prarasti.
— Aš taip pat, — sakiau. — Bet noriu, kad viskas būtų sąžiningai. Be paslapčių. Be „ateik anksčiau“. Namas—tai nėra svetimos ausys. Tai mūsų saugi zona. Jei tau šalta, man sakyk, o ne namų tvarkytojai.
Jis linktelėjo. Nesiginčijo. Ir šiuo metu man palengvėjo—ne nuo pažadų, o nuo to, kad jis pagaliau girdi.
Ją atleido galutinai. Pakeičiau spynas. Nusipirkau naują lygintuvą, kad tik ištrinti šį garsą&mash;kaip ji kalbėjo ir lygino mano megztinį. Viriau sriubą ir pirmą kartą per ilgą laiką sėdau prie stalo su jausmu, kad namuose tyliau. Tyla ne nuo melo, o nuo to, kad abu iškvėpėme.
Nežinau, kuo viskas baigsis. Galbūt išmoksime kalbėtis, o gal&mash;sąžiningai išsiskirsime. Bet tikrai žinau: namų pasitikėjimas—ne paslauga, o svetimas dalyvavimas—ne paguoda. Į mūsų namus ateina dirbti rankomis, o ne liežuviu. Jei tau blogai—kalbėk su manimi, o ne su tais, kurie paskui aptarinėja mano blakstienas telefonu.
Ar jūs atleistumėte vyrui už tokius pokalbius už jūsų nugaros? Ar jau ta riba, po kurios gyvenimas niekada nebebus toks pat?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
