Mieste turiu giminaičių. Jie dažnai vasarą atvažiuoja pas mus į kaimą. Pietauja pas mus, mes jiems niekada nei dėl duonos kąsnio nepapriekaištavome. Mama jiems niekada nieko negailėjo.
Kai išvažiuodavo, visada įdėdavo jiems maišą bulvių, vaisių, morkų, net kiaulaitę jiems papjovė specialiai, kad miestiečiai giminaičiai neišlaidautų. O atgal nė „ačiū“ negaudavo.
Skambina mums per kiekvienas išeigines ir gyvenimu skundžiasi. Sako, kad pinigų niekam nepakanka. Suprantama, teta pensijoje, jos sūnus – paprastas elektrikas, o žmona – valytoja gamykloje.
Gyvena nuo algos iki algos. Bet kai atvažiuoja į kaimą, tai kiekviena proga nepamiršta priminti, kad jie miestiečiai, o mes iš kaimo.
Bjaurėdamiesi žiūri į mėšlą, tačiau mūsų vaisius ir daržoves valgo apsilaižydami. Sako, kad šlykštu prižiūrėti gyvulius, o šašlykus iš tų pačių gyvulių valgo.
Giminaičiai įsivaizduoja nežinia kas esantys.
Išvažiuodami sako, kad galime jais pasikliauti. Kai motina apsirgo ir teko važiuoti į miestą tyrimams, prisiminiau jų žodžius. Paskambinau pusbrolio žmonai. Mums reikėjo dvi naktis pas kažką pernakvoti, nes tyrimai brangūs, viešbučiui neužteko.
Giminaitė neatsakė, tačiau atsiuntė kainoraštį: nakvynė – 200, maistas – 150, kultūrinės pramogos savo sąskaita. Buvau apstulbinta jos įžūlumo. Tai yra, atvažiuoti pas mus ir ėsti nuo ryto iki vakaro be perstojo – nemokamai, o pabūti pas juos 2 dienas – reikia mokėti.
Paskambinau vyro tėvams ir paprašiau jų pagalbos. Su giminaičiais po to nebendravau.
Ir štai vasara, jie, kaip įpratę, atvažiavo pas mus į kaimą. Išlipo iš mašinos visa šeimyna. Motina nubėgo jų pasitikti, tačiau aš ją sustabdžiau.
– Sveiki, brangūs giminaičiai. Jūs atvažiavote kaip tik laiku, mama paruošė balandėlių.
Tik štai kainos šiemet pasikeitė. Taigi, kaina jūsų šeimai: nakvynė – 400, maistas – 300; kaip bebūtų, viskas natūralu, sava, štai ir kaina atitinkama. Jei sutinkate, tai užeikite, o jei ne, kelią į miestą jūs žinote.
Jiems net akys iššoko. Jų pasipiktinimui nebuvo galo. Sėdo į mašiną ir išvažiavo į miestą. Motina sakė man, kad taip negalima, visgi giminaičiai. Tačiau aš manau, kad pasielgiau teisingai.
Kodėl jiems galima, o mums ne? Kas čia per dvigubi standartai? Mes visą laiką kūprinamės darže ne tam, kad kažką nemokamai šertume.
