Geriausia draugė paskambino man vakare ir beveik šnibždėdama pasakė, kad nori supažindinti mane su savo sužadėtiniu. Jos balse buvo tiek daug laimės, kad nenoromis šypsojausi. Aš ilgai rinkausi suknelę, kepiau pyragą, galvojau, kaip sėdėsime virtuvėje ir juoksimės. Net negalėjau įsivaizduoti, kad ši vakarienė taps tikru išbandymu man. Kai durys atsivėrė ir pamačiau jo veidą, užgniaužė kvapą nuo supratimo, kas jis iš tikrųjų yra…
Su drauge buvome susitikusios daugiau nei pusę gyvenimo. Kartu išėjome už vyro, kartu verkėme po skyrybų, kartu laidojome tėvus. Žinojau visas jos baimes ir silpnybes. Ji ilgai buvo viena, ir vienatvė ją sunkiai slėgė. Ji sakydavo, kad pavargo būti stipri, norėjo tik grįžti namo ir būti kažkam reikalinga.
Kai ji pranešė, kad rengiasi į santuoką, nuoširdžiai džiaugiausi už ją. Norėjau tikėti, kad likimas pagaliau atlygino jai už visus praeities sunkumus. Apie jį ji kalbėjo atsargiai, tarsi bijodama išgąsdinti laimę. Sakė, kad jis ramus, rūpestingas, kad šalia jo jai nebaisu senti.
Aš ėjau pas ją su pyragu rankose ir su šilta jausena viduje. Galvoje sukos mintys: „Pagaliau. Nors kam nors viskas gerai susiklostė“. Durys prasivėrė, draugė spindėjo. O už jos pečių stovėjo vyras.
Aš jį iškart pažinau. Nors praėjo metai, nors jis tapo vyresnis, pilnesnis, su sidabru smilkiniuose. Tai buvo žmogus, su kuriuo kažkada turėjau ryšį, kurį stengiausi užmiršti. Trumpa, sunki istorija, pasibaigusi pažeminimu ir skausmu. Tuomet jis buvo vedęs ir gudriai melavo. Kai viskas atskleista, jis tiesiog dingo, palikdamas po savęs jausmą, kad mane pasinaudojo ir išmetė.
Aš pajutau, kaip mano rankos atšalo. Širdis plakė kur gerklėje. Jis taip pat mane pažino. Mačiau tai iš to, kaip akimirką jo veidas sudrebėjo. Tačiau jis greitai nusiramino, nusišypsojo, ištiesė ranką, lyg nebūtume pažįstami. Draugė nieko nepastebėjo.
Susėdome prie stalo. Jie laikė vienas kitą už rankų, jis pilstė jai arbatą, rūpestingai dėjo maistą. Sakė tinkamus žodžius, juokavo. Stebėjau juos ir jutau, kaip viduje sunkuma augo. Žinojau, kad šis žmogus moka būti būtent toks — kol jam tai naudinga.
Vienu momentu draugė išėjo į virtuvę, ir mes likome dviese. Jis pažvelgė į mane ir tyliai pasakė, kad nesitikėjo manęs pamatyti. Aš nieko nesakiau. Galvoje man tik vienas plakė: „Sakyti ar tylėti“.
Išėjau nuo jos su sunkiu širdimi. Visą naktį gulėjau be miego, sukau mintyse pokalbius, prisiminiau, kaip kadaise pati juo tikėjau. Man buvo baisu dėl draugės. Baisu sunaikinti jos laimę. Baisu po to į akis žiūrėti.
Praėjus kelioms dienoms, atėjau pas ją ir viską papasakojau. Balsas drebėjo, žodžiai maišėsi. Iš pradžių ji juokėsi, paskui verkė, tada nutilo. Pasakė, kad jai reikia laiko.
Šis laikas buvo sunkiausias mūsų draugystėje. Beveik nesikalbėjome. Aš save kaltinau, abejojau, bet supratau, kad kitaip negalėjau.
Vestuvės neįvyko. Draugė pasakė, kad atrado per daug sutapimų ir melo. Mes likome draugėmis, nors tarp mūsų dabar yra tas skausmas. Iki šiol galvoju, ar teisingai pasielgiau. O jūs ar galėtumėte pasakyti tiesą, rizikuodami prarasti artimą žmogų, ar pasirinktumėte tylėjimą?
