Evita sužinojo, koks žmogus iš tiesų yra jos vaikinas, kai jie ilsėjosi prie ežero. Buvo geras oras, jų kompanija linksmai leido laiką, jie maudėsi, deginosi, o netoliese jų gulėjo stebėjęs šią kompaniją vaikinas.
Evita labai mėgo plaukioti. Panėrė, o kai išlipo iš vandens, suprato, kad pametė laikrodį. Ji kreipėsi į savo vaikiną ir paprašė padėti surasti laikrodį. O šis tik pažvelgė į ją ir pasakė, esą, oras bjūra ir reikia eiti, koks laikrodis…
Mergina aiškiai davė suprasti, kad joks oras jos nesustabdys ir ji ieškos laikrodžio iki paskutinio. O vaikinas prašė jos lipti iš vandens, kad spėtų pasiekti kavinę ir nepermirktų.
Evita laikėsi savo ir sakė, kad nelips iš vandens, kol neras laikrodžio, kadangi jis jai labai brangus – tai tėčio dovana. Vaikinas Matas paskubomis susiruošė ir pasakė, kad ji ateitų į kavinę, kai ras laikrodį, ir visa kompanija išėjo iš pliažo.
O liko tas netoliese gulėjęs vaikinukas, jis vis žiūrėjo ir žiūrėjo į merginą, kuri užsispyrusi bandė rasti laikrodį, o paskui sušuko jai, kad liptų iš vandens – jau visa mėlyna. Kai tik ji išlipo, jis pats įbrido ir ėmė ieškoti; staiga kažką sučiupo ir ištraukė – ir tai buvo laikrodis.
Evita dėkojo jam, o paskui prasidėjo liūtis ir Tadas – taip vadino vaikiną – pasakė, kad ji bėgtų į kavinę, juk ten jos laukia vaikinas.
Mergina atsakė, kad nuo šiol jis jai nebe vaikinas, kadangi parodė savo tikrąjį veidą. Ir pasiūlė eiti kartu į kavinę, atšvęsti radinį ir lemtingą savo pažintį.
