Senas senelis sėdėjo prie lango stovinčiame krėsle, vos pastebimai siūbuodamas. Ant jo kelių, švelniai apklotas minkštu pledu, ramiai miegojo kūdikis.
Senelis šiek tiek palenkė galvą, įsižiūrėdamas į mažylio veidą, ir laikas tarsi sustojo. Šiuo momentu ištirpo metai, juos skyrę, ore ištirpo dešimtmečiai, ir liko tik šiluma pripildyta tyla.
„Kaip tu panašus į savo tėvą, kai jis buvo tavo amžiaus“, – mąstė senelis, švelniai glostydamas mažytę kūdikio rankelę. Jo paties rankos buvo išvargusios, raukšlėtos, padengtos nugyventų metų tinklu.
Jos patyrė daugybę dalykų – laikė kastuvą laukuose, rinko įrankius dirbtuvėje, glostė dukrų ir sūnų galvas, kai jiems reikėjo palaikymo. O dabar, pagaliau, šios senos, patyrusios rankos laikė naują kartą.
„Net neįsivaizduoji, koks kelias tavęs laukia“, – tyliai šnibždėjo jis, tarsi bijodamas pažadinti mažylį. Senelis prisiminė savo jaunystę – metus, pilnus džiaugsmo ir rūpesčių, vilties ir siekių. Viskas atrodė taip toli, bet tuo pačiu metu visa tai tarsi gyveno šiame mažame padarelyje, kurį jis laikė ant rankų.
„Tu tikriausiai gyvensi visai kitokį gyvenimą“, – mintyse sakė jis mažyliui, – „bet kai kas liks nepakitę: meilė. Pažiūrėk, kiek žmonių jau tavęs laukia, kiek žmonių jau myli tave, nors tu apie tai net nežinai.“
Senelis nusišypsojo, jausdamas šiltas ašaras ant savo skruostų. Šią akimirką jis buvo tikras, kad mažylį sups rūpestis ir šiluma. Jis tikėjo, kad net kai jo nebebus, šis mažas gyvybės lopinėlis bus apgaubtas meile, kuri keliaus iš kartos į kartą.
Praeitis ir ateitis, susijungę šioje akimirkoje, tarsi susitiko akis į akį. „Tu – mūsų šeimos tęsinys, mažyli. Tavyje – visos mūsų viltys, visa mūsų tikėjimas.“
Prisiminęs sūnų, jis pajuto lengvą dilgčiojimą nuo džiaugsmo ir pasididžiavimo. Kiek kartų jų šeima dirbo, siekė gerovės, įveikė sunkumus tam, kad kažkada, po daugelio metų, jis galėtų laikyti ant rankų šį mažylį.
Senelis šiek tiek pasuko galvą ir pažvelgė į marčią, tyliai stebinčią juos. Ji nusišypsojo, ir jos akyse jis pamatė tą patį švelnumą, tą patį tikėjimą ateitimi, kurį jautė jis pats. Tai buvo estafetės perdavimas – nuo vyresniojo jaunesniajam, nuo patirties naujam gyvenimui, pasiruošusiam žengti pirmą žingsnį į didelį pasaulį.
„Tu manęs neprisiminsi, kai užaugsi“, – tyliai atsiduso jis, – „bet galbūt kada nors pajausi ką nors ypatinga, žiūrėdamas į nuotraukas ar klausydamas pasakojimų apie tai, kaip mes sėdėjome kartu. Ir galbūt tu taip pat norėsi perduoti šią šilumą ir meilę savo vaikams ar anūkams. Tikiu, kad ši ryšys nenutrūks.“
Senelis pajuto, kaip anūkas šiek tiek sujudėjo, pasitempė ir vėl nurimo. Jo mažytė rankelė, visiškai miniatiūrinė, palyginti su senelio ranka, prisilietė prie jo pirštų. Atrodė, kad šis gestas sakė: „Aš čia, ir jaučiu tavo meilę“.
Praėjo metai, ir senelio jau seniai nebebuvo šiame pasaulyje, tačiau jis paliko šviesius prisiminimus ir gerumo pėdsakus. Bet kai mažasis berniukas užaugo, jis visada albumuose matė tą pačią nuotrauką, kurioje senelis laiko jį ant rankų.
Augdamas jis pradėjo suvokti, kad šioje nuotraukoje slypi kažkas daugiau nei tik senolio ir kūdikio atvaizdas. Tai buvo pačios kartų ryšys, jų nematoma, bet tvirta gija.
Kartą, tapęs suaugusiu ir laikydamas ant rankų savo sūnų, jis pajuto tą pačią šilumą, kurią, galbūt, kadaise jautė jo senelis. Ir tada jis pašnibždėjo savo mažyliui žodžius, kuriuos kadaise jam šnibždėjo senelis: „Net neįsivaizduoji, koks kelias tavęs laukia, bet esu tikras, kad tave mylės, kad ir kas nutiktų.“
Atsiminimai, kruopščiai perduoti iš širdies į širdį, gyveno toliau. Šiame mažyje buvo viskas, ką senelis, tėvas ir jis pats kadaise įdėjo į savo šeimą.
Tai buvo kažkas begalinio – šiluma, meilė ir tikėjimas, kurių neįmanoma sunaikinti, kaip ir neįmanoma nutraukti nematomos gijos, jungiančios širdis per kartas.
