Prieš dvejus metus dukra pasakė, kad kaupia butui. Pasakė, kad reikia pradinio įnašo, bet pinigų trūksta. Aš pasiūliau padėti. Ji apsidžiaugė.
Esu pensininkė. Pensija maža, pakanka pragyvenimui, bet be prabangos. Nusprendžiau kas mėnesį truputį atidėti dukrai. Kad padėčiau.
Pradėjau skaičiuoti. Produktus pirkdavau su nuolaidomis. Drabužių visai nepirkdavau. Nešiodavau senus. Į kavines nėjau. Draugės kviesdavo — atsisakydavau. Sakydavau, kad esu užsiėmusi, kad neturiu nuotaikos. Neprisipažinau, kad tiesiog taupau kiekvieną centą.
Šildymą sumažinau iki minimumo. Namuose sėdėdavau šiltoje striukėje. Visur, kur galėjau, išjungdavau šviesą. Mažiau žiūrėjau televizorių — taupiau elektrą. Skaičiuodavau važiavimo išlaidas — kur galėdavau nueiti pėsčiomis, ėjau pėsčiomis.
Norėjau nusipirkti naujus batus — seni buvo visiškai nusidėvėję. Pamačiau kainas, atidėjau. Nusprendžiau, kad seni dar pasitarnaus. Pataisiau padus, nešiojau toliau.
Buvo mano gimtadienis. Norėjau išsikepti pyragą. Suskaičiavau produktus — brangu. Neįvykdžiau. Apsiribojau arbata.
Kiekvieną mėnesį truputį atidėdavau. Kaupiau į voką. Slėpdavau. Kartkartėmis skaičiuodavau. Džiaugdavausi, kad suma auga.
Dukra retai skambindavo. Klausdavo, kaip sekasi. Sakydavau, kad viskas gerai. Neprasitardavau, kad taupau viskam. Nenorėjau, kad ji jaustųsi kalta. Tai juk jai. Jos ateičiai.
Praėjo dveji metai. Sutaupiau sumą. Ne milžinišką. Bet man ji buvo reikšminga. Kiekviena kupiūra tame voke buvo atsisakymas kažko. Naujų daiktų. Pramogų. Patogumų.
Susiskambinau su dukra. Pasakiau, kad noriu susitikti, perduoti pinigus. Ji apsidžiaugė. Paskyrė laiką.
Atvažiavau pas ją. Ji atidarė duris, pakvietė. Jos vyras sėdėjo ant sofos. Aš atsisėdau priešais. Ištraukiau voką iš rankinės.
Pateikiau dukrai. Rankos truputį drebėjo. Iš susijaudinimo. Iš džiaugsmo, kad galiu padėti.
Ji paėmė voką. Atidarė. Greitai suskaičiavo kupiūras akimis. Veidas pasikeitė. Nepasidžiaugė. Nusišaipė.
Pažvelgė į mane. Tada į vyrą. Tada vėl į mane.
“Mama, tu rimtai? Čia viskas?”
Balsas nebuvo dėkingas. Nustebęs. Nusivylęs.
Tyliu sėdėjau. Nesitikėjau tokios reakcijos.
Ji tęsė: “Galvojau, kad bent normalią sumą susitaupiai. O čia… ką mes su tuo darysime?”
Pažvelgė į vyrą. Jis gūžtelėjo pečiais.
Ji numetė voką ant stalo. Nerūpestingai.
Aš žiūrėjau į tą voką. Dveji mano gyvenimo metai. Tūkstančiai atsisakymų. Šalta bute žiemą. Susidėvėję batai. Praleisti susitikimai su draugėmis. Arbata vietoj pyrago gimtadienio proga.
Visas tai gulėjo ant stalo. Nerūpestingai mesti. Nepakankami.
Atsistojau. Paėmiau voką atgal. Įdėjau į rankinę.
Dukra nustebo: “Ką darai?”
Atsakiau ramiai: “Matyt, per mažai tau. Paliksiu sau.”
Ji bandė prieštarauti. Sakė, kad netaip suprato, kad žinoma dėkinga.
Bet žodžio “ačiū” ji taip ir neištarė. Nė karto.
Aš išėjau su tuo voku. Parėjau namo. Atsisėdau virtuvėje. Padėjau voką priešais save. Ilgai žiūrėjau į jį.
Dveji taupymo metai. Žmogui, kuriam tai nesvarbu. Kuriam per mažai. Kuris net “ačiū” nepasakė.
Dukra paskui skambino. Kelis kartus. Aš nekėliau ragelio. Rašė žinutes — neatsakiau.
Nežinau, ką dabar su tais pinigais daryti. Guli. Primena.
Pasakykite, ar teisingai pasielgiau pasiimdama pinigus atgal? Ar reikėjo vis tiek atiduoti, nepaisant reakcijos? Ir kaip atleisti suaugusiam vaikui už tai, kad jis nevertina tėvų aukų ir laiko jas nepakankamomis?
