„Nebuvo lengva auginti tris vaikus ir tuo pačiu statyti namą. Tačiau su vyru guodėmės, kad po pensijos pagaliau galėsime pailsėti. Norėdami įgyvendinti šį svajonę, nuolat taupėme ir sunkiai dirbome. Manau, kad galime būti didžiuotis savimi. Mūsų vaikai užaugo, turi savo šeimas, o mes pastatėme jaukų namą“, – rašo Liliana.
Žinoma, norėtume padėti vaikams įsigyti butą, o gal net namą. Bet tai buvo už mūsų galimybių ribų. Visada pasitikėjome tik savimi. Kodėl gi vaikai negali susitvarkyti be mūsų pagalbos?
Jauniausias sūnus ir jo žmona neturi jokių pretenzijų. Jie neplanuoja vaiko, nes sunkiai dirba ir taupo savo butui. Bet dukros nuolat kaltina mus su vyru, kad apie jas negalvojame, kad joms niekaip nepadedame.
Vienas gyvena su sutuoktiniu ir vaiku nuomojamame bute. Kita persikėlė pas uošvius, su kuriais negali rasti bendros kalbos. Akivaizdu, kad dukros nėra patenkintos tokiomis sąlygomis, ir kiekviena nori turėti savo butą.
Bet jos nenori imti paskolos butui, net jei mes padėtume ją grąžinti. Ir vyriausioji, ir vidurinė neturi nieko prieš persikraustyti į mūsų namus. Galų gale, mes turime gražią žemę, darželius ir mokyklas netoliese.
Taigi, jos nori padalyti namus į dvi dalis ir persikelti su savo šeimomis. O kalbant apie mus su vyru, mums buvo pasiūlyta imti paskolą vieno kambario butui. Tai tikrai nėra malonu iš jų pusės…
Aišku, kad mes su vyru jaučiame kaltę, kad negalėjome padėti mūsų dukroms nusipirkti butą. Bet mes negalime atsisakyti savo svajonės. Ypač, kai abi dukros turi vyrus, o tie vyrai taip pat turi tėvus. Tegul jie patys išmoksta spręsti savo problemas.
Jei jiems ateis į galvą kreiptis į mus dėl pagalbos, tegul pasiūlo ką nors tinkamo. Tada jiems padėsime. Sūnus sutinka su mūsų sprendimu. Jis nenori, kad mes atiduotume namą ir persikeltume į butą. Bet dukros yra savanaudiškos.
Dėl to mes su jomis susipykome ir jau kelias savaites nesikalbame. Su vyru turėjome vilties ramiai senėti, bet paaiškėjo, kad mūsų planai sugriuvo. Dabar galvojame, kaip padėti ne tik dukroms, bet ir sau, kad turėtume stogą virš galvos“, – su liūdesiu pasakoja pensininkė.
Atrodo, kad dukros nesugebėjo atsiskirti, nes vis dar tikisi pagalbos iš savo tėvų. Kalbant apie idėją padalyti tėvų namus, tai atrodo tiek pasibaisėtina, tiek kvaila. Galų gale, ar ne pasibaisėtina, kad dvi vyresnio amžiaus žmonės, kurie pastatė savo svajonių namus, turi atsisakyti jų senatvėje?
Be to, kaip dvi šeimos su vaikais, net jei jos yra susijusios, galės susitarti viename name? Anksčiau ar vėliau jos pradės pyktis tarpusavyje. Todėl ši idėja tikrai yra kvaila. Jei tėvams pavyko pastatyti savo svajonių namą, kodėl jų vaikai to nesugebėjo?
