Skambutis pasigirdo trečią valandą po pietų. Dukra verkė į ragelį, užduso nuo ašarų: “Mama, atvažiuok greitai, man labai blogai, negaliu kvėpuoti.” Aš viską metus, pasiėmiau raktus ir atvykau per pusę miesto. Pakeliui jai skambinau — neatsiliepė. Panika didėjo. Galvojau apie blogiausia — širdis, priepuolis, kas nori.
Atvykau per dvidešimt minučių vietoj įprastų keturiasdešimties. Įbėgau į laiptinę, užlipau į penktą aukštą kvėpuodama sunkiai. Atrakinu duris savo raktu, kurį ji buvo davusi atsargumo dėlei.
Ir sustingau tarpduryje. Dukra sėdėjo ant sofos rami, be ašarų. Veidas rimtas, bet nesikankinantis. Šalia stovi jos vyras — išblyškęs, sutrikęs, su telefonu rankose. Nieko nesupratau.
Dukra pažvelgė į mane ir tyliai pasakė: “Mama, atsiprašau, kad išgąsdinau. Bet man reikėjo liudininko.” Parodė savo telefoną — ekrane ėjo įrašas.
Aš atsisėdau ant kėdės, bandydama atgauti kvapą ir suprasti, kas vyksta. Dukra pradėjo pasakoti. Pastaruosius pusę metų ji įtarė vyrą dėl išdavystės. Jis pradėjo užsibūti darbe, slėpė telefoną, atsakydavo išsisukinėdami į klausimus. Buvo užuominų, keistų sutapimų, bet jokių įrodymų.
Šį rytą ji ryžosi desperatiškam žingsniui. Pasakė vyrui, jog jaučiasi blogai, kad širdis skauda, kad iškvies greitąją pagalbą. Pravirko, suvaidino priepuolį. O pati įjungė slaptą įrašą telefone.
Vyras sureagavo keistai. Vietoj to, kad padėtų, palaikytų, iškviestų gydytoją, pradėjo kažkam skambinti. Nervinosi, kalbėjo į ragelį: “Ne, šiandien nepavyks. Žmonai kažkoks priepuolis, ji iškvietė mamą. Reikės atidėti susitikimą.”
Dukra gulėjo ant sofos, klausėsi ir įrašinėjo. Vėliau vyras išėjo į vonią, galvojo, kad ji negirdi. Ji prislinko prie durų ir išgirdo, kaip tyliai, švelniai sako: “Mylimoji, atsiprašau, šiandien nesusitiksime. Žmona surengė spektaklį. Bet greitai viskas išsispręs, pažadėjau — kitą mėnesį paduosiu skyrybų, ir mes būsime kartu.”
Dukra įrašė viską. Kiekvieną žodį. Tada ji verkdama paskambino man — jau tikromis ašaromis — ir paprašė atvykti.
Kai pasirodžiau, vyras suprato, kad pateko į bėdą. Bandė teisintis, sakydamas, kad viską supratau neteisingai, kad tai buvo darbo skambutis. Bet įrašas buvo aiškus. Jo balsas, jo žodžiai: “mylimoji”, “paduosiu skyrybų”, “būsime kartu”.
Dukra sėdėjo rami, nors akys buvo raudonos. Ji sukaupė visas jėgas, kad nesusilaužytų anksti. Laukė manęs kaip liudininko. Manęs reikėjo ne pagalbai ligos atveju — manęs reikėjo patvirtinti, kad vyras neparodė pagalbos žmonai kritiniu momentu, o galvojo tik apie meilužę.
Aš sėdėjau ir žiūrėjau į žentą, kurį pažinojau aštuonerius metus. Dalyvaudavau jų vestuvėse, džiaugiausi dėl dukros. Galvojau, kad jie laimingi. O jis pastaruosius pusę metų gyveno dvigubą gyvenimą, planavo skyrybas, susitikinėjo su kita.
Dukra šaltai pasakė vyrui: “Susikrauk daiktus. Tau valanda.” Jis bandė ginčytis, prašė atleidimo. Bet ji buvo nenusileidžianti. Parodė įrašą: “Tai eis į teismą. Turiu įrodymus apie išdavystę ir tai, kad nepadėjai ligotai žmonai. Eik iš čia.”
Jis išėjo po keturiasdešimties minučių su viena kuprine. Sudėgė durys. Mes likome dviese. Dukra pagaliau pradėjo raudoti — tikrai, nuo skausmo, įskaudinimo, nuo sugriuvusio gyvenimo.
Ji pasakojo, kad seniai įtarė, bet tikėjosi klysti. Šiandien nusprendė pasitikrinti. Ir buvo teisi. Baisiausia ne tai, kad jis neištikimas. Baisiausia buvo tai, kaip jis reagavo į jos priepuolį. Nei lašelio nerimo, tik sudirginimas, kad planai sugriuvo.
Po savaitės dukra pateikė skyrybų prašymą. Su įrašais, įrodymais. Vyras bandė tartis, prašė neiškelti reikalų į viešumą. Bet ji perdavė viską advokatui.
Skyrybos vyko greitai. Teismas palaikė dukros pusę — įrodymai buvo neginčijami. Ji gavo butą, kurį jie pirko kartu, ir kompensaciją.
Praėjo metai. Dukra gyvena viena, atsigavinėja. Sako, kad nesigaili, jog patikrinai. Geriau žinoti tiesą dabar nei gyventi iliuzijomis daugelį metų.
Bet tą dieną niekada nepamiršiu. Kai bėgau per miestą, galvodama, kad dukra miršta. O pasirodė — jos santuoka buvo mirštama, ir ji tiesiog norėjo, kad būčiau šalia tuo metu, kai supras tiesą.
Kartais aš galvoju — ar ji pasielgė teisingai? Gal reikėjo paprasčiausiai pasikalbėti, o ne rengti spąstus? Bet tada prisimenu jo žodžius tame įraše. “Kitą mėnesį paduosiu skyrybų.” Jis jau viską buvo nusprendęs. Tiesiog tempė laiką, gyveno su dviem šeimomis.
O dukra suteikė jam galimybę parodyti, kas jis yra. Ir jis parodė.
Ar galėtumėte suvaidinoti priepuolį, kad sugautumėte sutuoktinį neištikimybėje? Ar laikote, kad tai manipuliacija, nevertą sąžiningo žmogaus?
