Vyresnioji dukra, kurią viena auginau 10 metų, 13-os išėjo pas tėvą ir jo naująją žmoną ir griežtai atsisako su manimi bendrauti.
Per tuos metus jis spėjo padaryti karjerą, įsigyti butą, namą, sukurti šeimą. O aš visą save pašvenčiau jai, sunkiai dirbau, kad vežiočiau ją į keliones, aprūpinčiau viskuo, kas būtina, nupirkau 2 butus (buvęs vyras išvijo mus į gatvę). Prieš 4 metus pagimdžiau antrą dukrą, nes vyresnioji labai prašė brolio ar sesės.
Mes gyvenome draugiškai, tačiau pastaraisiais metais prasidėjo barniai, dukra agresyviai reaguodavo į elementarius prašymus susitvarkyti. Ėmė dažniau pradingti pas tėvą ir jo šeimą, nakvoti ten per išeigines. Buvęs vyras apdovanodavo brangiomis dovanomis. Paskui paprašė pasiimti ją per atostogas, po kurių namo nebegrįžo.
Pirmą mėnesį su manimi bendravo telefonu, bet nesusitikinėjo, o netrukus išvis nustojo kelti ragelį. Elgesio priežastis paaiškėjo – jie padavė mane į teismą, apšmeižė ir dukra asmeniškai dalyvavo sustatant ieškinį, esą, aš marinau ją badu, neužsiėmiau sveikatinimu, vos neprivedžiau iki savižudybės.
Su Dievo pagalba išgyvenau šį pragarą su teismais, vaikų teisėmis, psichologais ir pan.
Jau praėjo daugiau nei pusmetis. Situacija nesikeičia. Bendrauti ji nenori nei su manimi, nei su sese, nei su aukle, kuri irgi ją augino. Prieš porą dienų sutiko ateiti į jaunėlės gimtadienį.
Dukra labai pasikeitė išoriškai (vyriškas kirpimas, visa su odiniais diržais ir metalinėmis grandinėmis, vyriški rūbai, priaugo 10 kg) ir pasidarė visiškai atšiauri, visiškai svetima.
Nežinau, kaip susigrąžinti dukrelę, jokie psichologų, kunigų, išmintingų moterų patarimai mūsų situacijoje nepadeda. Aš tiesiog labai ilgiuosi, galvoju apie ją, siunčiu foto, siūlau variantus kartu praleisti laiką ir kantriai laukiu bei meldžiuosi, kad dukra panorėtų bendrauti.
