Buvo įprastas antradienis. Uždėjau virdulį, radijas grojo tyliai, o ore sklandė keptų obuolių kvapas – mano būdas vyti šalin rudens nuotaikos blankumą. Dienai tekėjo sava vaga… kol suskambėjo durų skambutis.
Atsidariau – ir akimirkai pagalvojau, jog sapnuoju. Jis stovėjo prieš mane. Su ta pačia striuke, tokiu pačiu žvilgsniu, tarsi būtų grįžęs po savaitės komandiruotės, o ne po dvejų metų, praleistų su kita moterimi.
— Labas, — tarė jis, tarsi būtume matęsi vakar.
Aš tylėjau. Tik žiūrėjau į jį, bandydama sujungti galvoje du vaizdus: žmogų, kuris išvažiavo neatsisveikinęs, ir tą, kuris dabar stovi ant mano slenksčio, tarsi ką tik būtų išėjęs į parduotuvę duonos.
Prieš dvejus metus jis surinko lagaminą per vieną popietę. Pasakė: «Taip toliau negalima. Reikia kažką keisti.»
Tas «pokytis» buvo jauna moteris, su kuria susipažino vienos komandiruotės metu.
Išvyko į užsienį, palikęs mane ir mūsų gyvenimą užnugaryje. Iš pradžių rašė – trumpai, konkrečiai: paskolos, sąskaitos, dokumentai. Vėliau vis rečiau. O tada – tyla.
Po kelių mėnesių nustojau laukti kiekvieno telefono skambesio.
Išmokau pirkti maisto vienai.
Išmokau užmigti tuščioje lovoje.
Išmokau gyventi.
Ir štai jis vėl stovėjo prieš mane. Be skambučio, be laiško, be perspėjimo. Tiesiog jis ir lagaminas.
— Aš viską apgalvojau, — pradėjo jis. — Tas… buvo klaida. Noriu grįžti.
«Tas» – jis taip pasakė apie dvejus metus, tarsi apie nesėkmingą atostogą.
— Kur grįžti? — paklausiau ramiai. — Į butą, į virtuvę, į šventes, kurių nebuvo? Pas mane – tą, kuri buvau anksčiau?
Jis nutilo, gūžtelėjo pečiais, tarsi tame nebūtų nieko sudėtingo.
— Na… viskas juk čia. Mūsų gyvenimas.
Ir tada supratau: jo akyse laikas sustojo. Jis tikrai manė, kad gali tiesiog užeiti, nusivilkti striukę ir atsisėsti prie to paties stalo, prie kurio dvejus metus sėdėjau viena.
Įsileidau jį. Ne iš meilės, o iš smalsumo – norėjau išgirsti, kaip žmogus po dvejų metų tylos paaiškins, kad «grįžta».
Jis atsisėdo prie stalo – to paties, kurį pažinojo mintinai. Apsižvalgė: naujos užuolaidos, knygos, kurias nusipirkau, kai vėl pradėjau skaityti vakarais, nuotraukos su draugėmis iš kelionių.
— Matai, įsikūrei, — pasakė jis.
— Taip, — atsakiau. — Reikėjo.
Jis pradėjo pasakoti. Kad «ten» niekas nesusiklostė. Kad iš pradžių buvo lengva, linksma, o paskui atėjo rutina, barniai, nesusipratimai. Kad pasiilgo. Kad suprato. Kad nori grįžti «namuose».
Klausiau. Ir kiekvienas jo žodis atsiskleidė pažįstamu ritmu – tuo pačiu, kuriuo jis kadaise slėpė nemalonias tiesas.
Bet šie namai jau buvo kitokie. Ir aš taip pat.
— Dveji metai, — tyliai pasakiau. — Per dvejus metus nesiuntėte nė vieno laiško, nedalyvavai nė vienoje šventėje, nesiklausėte, kaip man. Ir dabar tiesiog… grįžai?
— Taip, — pasakė jis. — Nes tave myliu.
Žodis «myliu» skambėjo svetimai. Tarsi per dvejus metus jis būtų netekęs svorio.
Jis sėdėjo priešais – toje pačioje vietoje, kur kadaise kūrėme planus, juokėmės, skaičiavome monetas.
Jis dairėsi aplinkui, tarsi bandydamas rasti savo ankstesniojo gyvenimo pėdsakų.
Tačiau tai jau nebuvo jo erdvė. Jis netiko – kaip senas daiktas, kuris daugiau nebetinka interjerui.
— Žinai, — pradėjo jis. — Ten viskas buvo kitaip. Maniau, bus lengva. Naujas gyvenimas, nauja šalis, nauji žmonės… Bet ji turėjo savo gyvenimą. Aš – savo. Nepavyko. Supratau, kad mano vieta – čia.
«Mano vieta – čia».
Tie žodžiai skambėjo taip naiviai, kad vos nesusilaikiau nuo kartėlio šypsnio.
Kur tu buvai, kai aš viena krapščiausi sąskaitas, pokalbius su vaikais, kai užmigau tyloje, kuri skambėjo ausyse?
Kur buvai, pirmąją Kalėdą be tavęs, kai prie stalo stovėjo viena lėkštė?
Aš pažvelgiau į jį. Ne kaip į vyrą, kurį kadaise mylėjau.
O kaip į tą, kuris dingo sakinio viduryje ir sugrįžo, tarsi niekas nepastebėtų pauzės.
— Dvejus metus tavęs čia nebuvo, — ramiai pasakiau. — Be skambučių, be vienos atvirutės. O dabar stovi čia ir sakai: «grįžęs»?
Jis sugniaužė rankas.
— Žinau. Sugadinau viską. Bet tave myliu.
Vėl tas žodis. Tuščias, kaip raktas, kuris daugiau nebeatidaro nė vienos spynos.
— Nesakyk man, kad myli, — ištariau. — Mylintis žmogus neišnyksta dvejiems metams ir negrįžta, tarsi būtų grįžęs iš atostogų.
Įsivyravo tyla. Ta pati – kurioje daugiau nebėra ko pasakyti, nes viskas jau buvo pasakyta veikmais.
Jis atsistojo. Lėtai. Priėjo prie durų, apsidairė – tarsi norėtų įsiminti kiekvieną kampą.
— Išsinuomosiu ką nors laikinai, — tyliai pasakė. — Nenoriu daryti spaudimo.
— Tai ir teisingai, — atsakiau. — Spausti jau per vėlu.
Jis išėjo. Be durų trinktelėjimo. Tiesiog tyliai uždarė jas už savęs.
Klausiau, kaip jo žingsniai nyksta laiptais – vis toliau ir toliau. Ir su kiekvienu žingsniu kvėpuoti darėsi lengviau.
Prisėdau prie stalo. Ant jo stovėjo atvėsęs puodelis arbatos. Dar prieš minutę atrodė, kad viskas gali pasikeisti. O dabar – tik aiškumas.
Ne džiaugsmas. Ne skausmas. Tiesiog ramus užtikrintumas.
Priėjau prie lango, atidariau jį. Į kambarį plūstelėjo gaivus rudens oras, susimaišęs su obuolių kvapu.
Pažiūrėjau į duris. Ir staiga supratau: visą šį laiką, net kai jo nebuvo, nesąmoningai gyvenau laukdama – tarsi durys vis dar galėtų atsiverti.
Dabar žinojau tiksliai: daugiau ne.
Nebuvo ašarų. Buvo tik tyla ir sprendimas – tvirtas, mano.
Ne norėjau, kad jis sugrįžtų. Ne todėl, kad nekenčiau.
Bet todėl, kad nebereikėjo žmogaus, kuris kartą išėjo, įsitikinęs, kad visada galės grįžti.
Uždariau už jo duris ir pirmą kartą per ilgą laiką pajutau, kad stovi u savo pusėje.
O paskui, kai namai panirusi į nakties tylą, galvoje vis dėlto sužibėjo mintis – tyli, atkakli:
O gal aš klydau? Gal reikėjo leisti jam pasilikti?..
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
