Mes draugaujame dvidešimt dvejus metus. Susipažinome darbe — buvome jaunos, abi tik pradėjome savo kelią. Vėliau gyvenimas mus nusivedė skirtingomis kryptimis, bet draugystė liko. Iš tų santykių, kuriems nereikia nuolatinio buvimo šalia — tiesiog žinai, kad tas žmogus yra, ir to pakanka.
Prieš dvejus metus jai prasidėjo sunkus laikotarpis. Skyrybos, turto dalybos, nuomojamas būstas. Ji skambindavo ir pasakodavo — pavargusiu balsu, be dramatizmo. Aš klausydavausi. Padėdavau, kuo galėdavau.
Prieš metus ji paprašė paskolinti pinigų. Suma buvo nemaža — bet man ne kritinė. Trumpai paaiškino — vėluoja atlyginimas, reikia padengti nuomą, grąžins per tris, daugiausia per keturis mėnesius. Pervedžiau tą pačią dieną. Be jokio raštelio. Dvidešimt dveji draugystės metai — kokie dar rašteliai.
Pirmus du mėnesius ji pati rašė. Klausė, kaip man sekasi, sakė, kad netrukus viskas susitvarkys. Paskui žinutės tapo retesnės. Po to ji pradėjo atsakyti tik po kelių dienų. Aš nespaudžiau. Galvojau — žmogui sunku.
Ketvirtą mėnesį pati jai parašiau. Atsargiai, be priekaištų — ar jau yra aiškumas dėl termino. Ji atsakė greitai — dar truputį, netrukus viskas išsispręs, atsiprašau, kad taip užsitęsė.
Praėjo dar du mėnesiai. Paskui dar vienas. Paskui dar.
Septyni mėnesiai. Laukiau ir tylėjau.
Vieną vakarą be tikslo naršiau telefone. Atsitiktinai užėjau į jos puslapį — aktyviai nebebendravome, bet kartais užsukdavau pažiūrėti, kaip jai sekasi.
Nuotrauka buvo įkelta prieš tris dienas.
Ji stovėjo prie naujo automobilio — šypsojosi, šalia buvo draugės, antraštė džiugi, su šauktukais. Naujas automobilis. Geras, nepigus.
Į tą nuotrauką žiūrėjau gana ilgai.
Septynis mėnesius ji nerado galimybės grąžinti skolą. Septynis mėnesius — dar truputį, netrukus viskas išsispręs. Ir tuo pačiu rado galimybę nusipirkti naują automobilį ir įkelti džiaugsmingą nuotrauką.
Uždariau puslapį. Įsipyliau arbatos. Atsisėdau prie stalo.
Sėdėjau ilgai. Galvojau ne apie pinigus — pinigai tėra pinigai. Galvojau apie ką kita. Per septynis mėnesius ji nė karto neparašė — klausyk, atsirado pinigų, grąžinsiu bent dalį. Nė karto. Vietoj to — naujas automobilis ir šauktukai.
Tai buvo pasirinkimas. Sąmoningas, ramus pasirinkimas.
Atsidariau mūsų susirašinėjimą. Paskutinė jos žinutė — prieš keturis mėnesius. Dar truputį, netrukus viskas išsispręs.
Pradėjau rašyti.
Rašiau trumpai ir tiesiai. Kad praėjo septyni mėnesiai. Kad aš neskubinu, bet noriu suprasti — ar yra realūs terminai, ar situacija pasikeitė tiek, kad reikia kalbėti atvirai. Be kaltinimų. Tiesiog klausimas.
Ji atsakė kitą dieną. Žinutė buvo ilga. Aiškino — automobilis yra būtinybė, o ne prabanga, be jo neįmanoma nuvykti į naują darbą, jį paėmė išsimokėtinai, o ne nusipirko iš karto, ketino man parašyti kitą savaitę, prisimena skolą, jai gėda, kad viskas taip užsitęsė.
Perskaičiau kelis kartus.
Automobilis išsimokėtinai. Naujas darbas. Ketino parašyti kitą savaitę.
Visa tai — paaiškinimas. Tačiau paaiškinimas dar nėra sąžiningumas. Sąžiningumas yra tada, kai pati parašai draugei, iš kurios pasiskolinai pinigų, ir pasakai — štai kas vyksta, štai kodėl vėluoju, štai kada galėsiu grąžinti. Nelauki, kol tavęs paklaus. Netyli septynis mėnesius, kol perki automobilį ir keli džiaugsmingas nuotraukas.
Atsakiau trumpai. Pasakiau, kad išgirdau. Kad džiaugiuosi, jog ji susirado darbą. Ir kad laukiu konkrečios datos.
Ji įvardijo terminą — po dviejų mėnesių.
Pinigus grąžino. Su nedideliu vėlavimu — bet grąžino.
Mes ir toliau bendraujame. Tačiau kažkas tyliai pasislinko. Pradėjau pastebėti — ji sako viena, o daro kita. Ne visada. Bet pakankamai dažnai, kad nebegalėčiau to nepastebėti.
Dvidešimt dveji metai — tai daug. Tačiau jie nesuteikia teisės tylėti tada, kai reikia kalbėti.
Pasakykite atvirai — ar pasielgiau teisingai, kad parašiau tiesiai, ar tokioje situacijoje geriau buvo paleisti viską ir tyliai padaryti išvadas?
