„Pagal rūbą sutinka“. Visi girdėjo šį posakį. Tačiau rūbai – ne šiaip ypatingu būdu susiūti audinio gabalėliai, ne šiaip kostiumas, atspindintis mūsų vietą sociume, drabužiai – išorinis pavidalas, papildantis, sustiprinantis arba susilpninantis mūsų „vidinius drabužius“, tai, ką priimta vadinti individualumu, mūsų Aš.
Pagal rūbą mus ne tik sutinka kiti, mūsų drabužiai – mūsų požiūrio į pačius save rodiklis!
Kaip senais laikais, žmonės aukodavo Dievams, rodydami savo pagarbą jiems, prašydami išpildyti kokį nors savo norą, taip ir žmogus, rengdamasis drabužius išsako pagarbą ar nepagarbą savo kūnui, per kuriamą išorinį pavidalą sustiprina savo vidinį Aš arba pasitraukia nuo jo į šalį (nesėkmingai parinktų rūbų atveju).
Tavo apdaras – pagarbos duoklė tavo kūnui, tavo nepakartojamai asmenybei
Taigi, jei jūs save tikrai gerbiate, jaučiate nepakartojamą savo unikalumą ir išreiškiate jį veiksmais, jūs nenešiosite nepatogių drabužių, senų, suglamžytų ir net per daug populiarių, kuriuos nešioja milijonai.
Todėl, kad jūs save gerbiate, jūs nepakartojami ir per ypatingus drabužius tarnaujate savo kūnui, atiduodate jam duoklę ir net išreiškiate savo pasaulėžiūrą, vidinę būseną per išorinę formą, per formos ir spalvos žaismą.
Mūsų drabužiai – vidinis mūsų pranešimas išoriniam pasauliui, mūsų subtilaus, nesugaunamo, tačiau aiškiai pasireiškiančio veiksmais individualumo srautas, įvilktas į išorinę formą, išreikštas spalva. Be to, per mūsų drabužius mes kuriame ir palaikome savo nuotaiką ir net darome įtaką aplinkinių nuotaikai!
Išvis vis daugiau kalbama apie vidų, apie vidinę formą, pamirštant, kad bendras, vientisas pavidalas kuriamas, formuojamas ne tik viduje, bet ir išorėje, neatkreipiamas dėmesys į neginčijamą faktą – vidinio orumo, vidinio grožio jausmas pasireiškia ir išorine forma, o išorinės formos grožis turi įtakos vidinei būsenai.
Aš kartais sutinku psichologus, pedagogus ir net estetikos bei kostiumo dėstytojus susiglamžiusiais, beveidžiais, beformiais drabužiais (akivaizdu, jie mano turintys tokią iš kojų verčiančią charizmą, nekintantį vidinį grožį ir grožio pojūtį, kad gali ignoruoti išorę), tačiau iš tiesų manau – tai vidinio nuvertėjimo, tikro dėmesio sau netekimo atgarsiai ir kaip pasekmė – nepakankama pagarba aplinkiniams.
Tavo apdaras – ne šiaip audinio skiautė, pridengianti nuogumą (mes juk ne pirmykščiai žmonės), jis – pagarbos duoklė tavo kūnui, tavo nepakartojamai asmenybei, tradicijoms, kultūrai, saviraiškos būdas, priemonė nuotaikai kurti, įtakos būdas ir svarbiausia – tavo požiūrio į save ir tuos, kurie tave supa rodiklis!
Savo apdaru tu arba demonstruoji meilę ir interesą sau bei kitiems, arba rodai abejingą vengimą, pagarbos ir intereso sau bei gyvenimo trūkumą. Tas, kuris laiko save oriu, įdomiu žmogumi, atrodo ir išreiškia save gražiai.
