Aš atidžiai pradėjau jo klausinėti, o jis sako:
— Iškart matosi, kad jūs esate geras žmogus. Mes su žmona susibarėme, ji pykčio akimirką pasakė: „Tu išprotėjęs“, o sūnus viską suprato tiesiogiai. Nuo to laiko vaikšto surūgęs, bijo žiūrėti į mane. Jau tūkstantį kartų pasigailėjau… Ką dabar daryti?
Nuėjome į šalį, kad neatkreiptume vaikų dėmesio. Tėvelis stovėjo nesmagiai, ramstydamas sūnaus kuprinės diržą ir tyliai tariantis žodžius, lyg bijotų išbaidyti orą. Paprastas tėtis, kuris vieną vakarą „susprogo“ ir dabar nežino, kaip surinkti šukes.
— Geriausia, ką dabar galima padaryti, — ramiai paaiškinti vaikui, kad žodis buvo įžeidžiantis ir neteisingas, bet ne apie ligą, — pasakiau aš. — Atsiprašyti už šaukimą. Ir susitarti su mama: prie vaiko nesipykti.
Mes pakvietėme berniuką į „tylųjį kampelį“. Jis atsisėdo ant kilimėlio, sukišo kojas po savimi ir pažvelgė į tėvą įtariai, kaip į svetimą. Tėtis atsisėdo ant kelių.
— Sūneli, vakar blogai pasielgiau. Aš šaukiau ant mamos, ir mama pasakė žodį, kuris tave išgąsdino. Aš nesu išprotėjęs. Aš buvau piktyje ir neteisus. Ant tavęs pyktis negalima, tu niekuo nekaltas. Atleisi?
Berniukas tylėjo. Po to sujudėjo lūpomis:
— O tu manęs nepamirši? Jei tavo „galva sugedus“, tu pamirši?
— Niekada, — atsakė jis ir linktelėjo, lyg duotų priesaiką. — Prisimenu apie blynus rytais ir apie tavo mėgstamiausią dinozaurą. Ir rytoj ateisiu, ir poryt taip pat.
Jis atsargiai ištiesė rankas. Berniukas iš pradžių sėdėjo nejudėdamas, o tada pasilenkė į priekį ir priglaudėsi, kaip mažytis gyvūnėlis, suradęs landą. Buvo girdėti, kaip jis ilgai, ilgai iškvėpė, lyg paleistų akmenį iš krūtinės. Aš įdėjau tėvui į delną lapą su mūsų psichologo kontaktais ir trumpomis rekomendacijomis.
Kitą dieną jis atėjo pirmas. Padėjo kuprinę ant kėdės ir pašnibždėjo:
— Tėtis ne išprotėjęs. Jis tik šaukė. Jis pasakė, kad mokysis… kaip jūs mokėte.
Mes piešėme šeimą. Dabar tėtis stovėjo arčiau namų, beveik prie durų. O pietums berniukas pats paprašė papildymo ir pasakė: „Šiandien viskas labai skanu“. Tai buvo mažas, bet nuoširdus pasaulis.
Penktadienį atėjo abu tėvai. Atsisėdo ant vaikų kėdžių, kaip mokiniai pastebėjime. Mama tyliai pasakė:
— Nenorėjau, atsiprašome… Mes tikrai nežinojome, kad jis taip supras.
— Vaikai viską supranta tiesiogiai, — atsakiau aš. — Ypač, kai baisu.
Susitarėme dėl paprastų taisyklių: ginčijamės — einame į kitą kambarį, skaičiuojame iki dešimties; jokių „diagnozių“ ir etikečių; jei „sprogome“ — paaiškiname ir atsiprašome prie vaiko, o ne „kaip nors vėliau“. Mačiau, kaip jiems nejauku. Bet šis nejaukumas turėjo kažką gyvą — kaip prisipažinimą: „Mes daugiau taip nedarysime“.
Pirmadienį berniukas vėl maitino žuveles ir juokėsi, kai pašaras pasiekdavo patį tingiausią šamą. Per pietų miegą užmigo be suveržtų kumščių. Prieš miegą man pasakė:
— Jei mama pasakys „išprotėjęs“, tai nėra tiesa. Tai žodis kvailas.
Stovėjau prie durų ir galvojau, kiek mūsų namuose sunkių žodžių guli matomose lentose. Mes juos metame skubėdami, pavargusi, pikčiugiškai — ir pamirštame uždaryti duris. O vaikai ateina, paima pirmą, kas spindi, ir neša į širdį, kaip geležinį krovinį. Ir tada pedagogai, psichologai, seneliai, kaimynai savaitė po savaitės moko juos atlaisvinti rankas.
Kartais auklėtojo darbas — tapti minkšta siena tarp svetimų grubumo ir mažo žmogaus. Bet jokia siena negali pakeisti tylos, kurią tėvai gali padovanoti namuose.
Pasakykite atvirai: ar stebite, kokie žodžiai skamba, kai jūsų bute prasideda garsūs pokalbiai prie vaikų?
