Tarp mūsų su jaunesniu broliu skirtumas vos metai. Bet kažkaip gavosi, kad jį visada dievino, o manęs nekentė.
Pas tėvus mes buvome tik dviese, aš vyresnė. Pagrinde mus visada auklėjo mama, o tėtis dirbo ir važinėdavo į komandiruotes. Ir jos numylėtinis visada buvo brolis. O pas tėtį juk irgi – jis visada svajojo apie sūnų.
Mes tada turėjome 2 kambarių butą ir didelį koridorių. Ir taip išėjo, kad Linui atiteko vienas kambarys, tėvams kitas, o man specialiai padarė 2 metrų kambarį (koridorius buvo 13) ir aš ten gyvenau. Iš esmės ten tebuvo lentyna, prikalta prie sienos, ir lova. Dar broliui viskas buvo leidžiama ir perkama. Jam pakakdavo nueiti į žaislų parduotuvę ir jis gaudavo viską, ko panorėjęs. O aš apie tai galėjau tik svajoti. Į mane nekreipė dėmesio, kadangi visą jį skirdavo mylimam sūneliui.
Taip ir gyvenome. O kai mes tapome pilnamečiais, visas turtas buvo perrašytas broliui. Man vietos neatsirado, bet aš viską suprantu, butas tėvų, ką nori, tą ir daro. Išvažiavau į kitą miestą, įstojau į universitetą ir įsidarbinau. Vėliau ištekėjau ir susilaukiau vaiko. Gyvenau paprastą šeimyninį gyvenimą.
Paskui mama ir tėtis man paskambino ir pasakė, kad namų jie daugiau nebeturi. Pasirodė, kad Linas iškeldino tėvus iš buto, kadangi nauja jo mergina buvo prieš gyvenimą kartu.
Tačiau aš žinojau, kad jei jie gyvens pas mane, pradės įvedinėti savo tvarką ir taisykles, kaip vaikystėje. Todėl pasiūliau išnuomoti butą ir apmokėti. Tačiau mane išvadino nedėkinga chame. Daugiau su savo šeima aš nebendrauju.
Prašau, patarkite, ką daryti? Būsiu labai jums dėkinga.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
