Man keturiasdešimt dveji. Esu vyriausioji duktė, ir per anksti teko išmokti būti suaugusia, nes kažkas turėjo laikyti viską ant paviršiaus. Mano broliui dvidešimt trys, ir jis niekada nebuvo tas, į kurį galima būtų atsiremti. Tai ne priekaištas. Tiesiog ilga faktų grandinė, besitęsianti nuo vaikystės.
Problemos jį lydėjo visada: mokykla, nebaigtas universitetas, skolos, muštynės, policija. Kiekviena krizė prasidėdavo vienodai – panikos skambutis, išmokti pasiteisinimai, pažadai, kad „šį kartą viskas bus kitaip“. Ir mama kiekvieną kartą tikėjo, kad kita jos sūnaus versija bus geresnė.
Po tėvo mirties jis liko gyventi su ja. Mažame miestelyje, kur visi vieni kitus pažįsta, tai atrodė logiška: vyresnei moteriai nevertėtų būti vienai, o sūnus „padės“. Bet kiekvieną kartą, kai atvažiuodavau iš savo miesto, esančio už daugiau nei šimto kilometrų, realybė smogdavo į veidą. Nešvarūs indai, kol jis žaisdavo konsolę. Muzika naktį. Draugai, kurie užeidavo nepaspausdami rankos. O mama vaikščiodavo po savo namus tyliai, tarsi būtų viešnia.
Aš gyvenu kitame regione. Keturi vaikai, darbas, hipoteka, įprasta europietiška kova dėl stabilumo. Galvojau įkurdinti ją gerame senelių namuose – ne tam, kad atsikratyčiau, o kad ji būtų saugi. Nes brolis nesirengdavo rūpintis ja.
Po to jie abu nustojo atsakyti. Nei skambučių, nei žinučių. Iš pradžių stengiausi nepanikuoti. Tačiau nerimas augo. Po trijų dienų sėdau į mašiną ir nuvažiavau.
Kai pasukau į jos gatvę, širdis suspaudė. Namas atrodė taip, lyg būtų praėjęs festivalis. Durys išverstos. Tvora sugriuvusi. Langai sudaužyti. Tuščios buteliai ant laiptų. Tai buvo ne apleidimas – tai buvo niokojimas.
Viduje tvyrojo alkoholio ir nemalonaus kvapo. Muzika tyliai grojo iš kolonėlės. Brolis gulėjo ant sofos. Šalia nežinoma mergina. Aš paklausiau, kur mama.
Jis vangiai atsakė, kad pamiršo pasakyti – jis ją perkėlė į seną šiltnamį kieme. Taip visiems paprasčiau.
Akimirką tiesiog žiūrėjau į jį, netikėdama tuo, ką išgirdau.
Šiltnamis stovėjo kiemo gilumoje, už obelų. Medinis, pakrypęs, su rūdyta stogu. Viduje buvo drėgna ir tamsu. Ji sėdėjo ant siauro sulankstomo lovos, apsigaubusi megztiniu, nors lauke buvo vasara. Aplink – krepšiai, dėžės, nuotraukos, atremtos į sieną. Ir atrodė, kad jos gyvenimą sudėjo skubotai.
Ji sakė, kad tai laikina. Kad taip ramiau. Kad jis išgyvena sunkų laikotarpį.
Tą akimirką supratau: jis ne tik išvarė ją. Jis įtikino ją, kad tai normalu.
Paskambinau draugui. Jis tarnavo kariuomenėje, žmogus ramus, bet principingas. Iki vidurdienio jis buvo prie namo. Mes pervežėme mamą į mano mašiną. Ji nesipriešino.
Po valandos jau keitėme spynas. Europoje tai greita: vienas skambutis, ir šaltkalvis vietoje. Brolis šaukė, kaltino, sakė, kad tai ir jo namai. Bet mama pirmą kartą į jį pažiūrėjo ne su viltimi, o su nuovargiu. Ir pasakė, kad nori savo namų atgal.
Mes išnešėme jo daiktus. Be scenų. Be riksmo. Tiesiog faktas.
Namas buvo sudarkytas. Sulūžę šviestuvai, sugadintos sienos, dėmės ant kilimo. Bet jis vėl tapo jos namais.
Praleidome savaitgalį tvarkydami. Vaikai atvažiavo padėti. Vyriausioji tyliai tvarkė dokumentus. Jauniausias taip prajuokino močiutę, kad ji pirmą kartą per ilgą laiką nusišypsojo.
Brolis skambino. Aš neatsiliepiau.
Vakare mama sėdėjo prieangyje su arbatos puodeliu. Tyli gatvė, saulėlydis virš stogų, šviežios nupjautos žolės kvapas. Ji sakė, kad, galbūt, davė jam per daug šansų.
Aš atsakiau, kad mylėti – ne klaida. Tačiau leisti save naikinant – taip.
Pirmą kartą per ilgą laiką jos akyse nebuvo baimės. Tik nuovargis ir ramybė.
Dabar brolis gyvena kažkur pas pažįstamus. Nebebandau jo gelbėti. Kartais ginti šeimą reiškia ginti ją nuo savo paties vaiko.
Mama vėl turi namus. O aš – ramybę.
Bet pasakykite atvirai: kiek antrų šansų reikia suteikti žmogui, kol pripažįsti, kad jis nepasikeis?
