Mažas žmogus tada augo laimingas. Jis jautė meilę ir rūpestį.
Nuo ryto iki vakaro vaikai dingdavo kieme. Net tėvų šūksniai negalėjo jų priversti eiti namo ir sustabdyti žaidimo. Žaidimų įranga buvo pati paprasčiausia.
Pavyzdžiui, mergaitės tempdavo skalbinių gumą įvairiais aukščiais ir šokinėdavo per ją. Kartais norinčių dalyvauti susidarydavo eilė. Berniukai žaisdavo, kaip jie sakydavo, „į skardines“.
Jie statydavo skardines vieną ant kitos, nueidavo toliau ir mušdavo lazda. Lazda paprastai būdavo sena ledo ritulio lazda. Žaislų buvo nedaug, bet vaizduotės netrūko.
„Kiemas buvo mūsų pasaulis, praktiškai mes užaugome kieme. Neturėjome kur kitur eiti, mes gyvenome šioje erdvėje. Mūsų kiemas – tai mūsų gyvenimas, mūsų prisitaikymas prie šio pasaulio, su visais jo rūpesčiais, pavojais, džiaugsmais.“
Populiariausi žaidimai tarp mergaičių buvo „klasės“. Dar jos mėgo žaisti „paslaptėles“. Slapta nuo visų išsikasdavo duobelę, į dugną dėdavo gražius saldainių popierėlius ir gėlytes, o viršuje viską uždengdavo stiklu. Po kurio laiko galėdavo parodyti tai ypatingai patikimiems draugams.
Kiek juoko ir ašarų buvo susiję su pagrindiniu mokyklos dokumentu – dienynu. Penketais vaikai didžiuodavosi, o dvejetus stengdavosi slėpti nuo tėvų. Reikėdavo imtis „mokyklinio nusikaltimo“.
Dvejetą tiesiog nutrindavo trintuku arba pataisydavo į geresnį pažymį. Peiliuko ašmenimis pašalindavo apačioje esantį kabliuką ir jį piešdavo viršuje. Taip dvejetas lengvai virsdavo penketu. Ypač gudrūs mokiniai išbalindavo pažymius balikliu arba tiesiog išplėšdavo puslapį.
Kiekvienas vaikas žinojo, kad gerai besimokantiems skiriami apdovanojimai. Gražūs diplomai, nuotrauka ant mokyklos garbės lentos, straipsnis apie tave vietiniame laikraštyje. Todėl dauguma turėjo motyvaciją mokytis gerai.
Nereikėjo sukti galvos, ką apsirengti į mokyklą. Uniforma buvo viena visiems, ir tik dabar suprantu, koks tai buvo patogumas ir praktiškumas.
Septintajame dešimtmetyje trūko popieriaus. Šios problemos sprendimui buvo įtraukti mokiniai. Kad jie aktyviau rinktų makulatūrą, buvo organizuojamos varžybos tarp klasių.
Kartais, kad padidintų svorį, į krūvą laikraščių dėdavo plytų, bet dažniausiai laimėdavo sąžiningai. Surinkus 20 kilogramų makulatūros, gaudavai taloną vienai knygai, be to, deficitinei. Statistikos duomenimis, mokiniai surinkdavo daugiau makulatūros nei visi kiti Sovietų Sąjungos piliečiai.
Dar mokinius siųsdavo į kolūkius, kur jie turėdavo ravėti, rinkti ir rūšiuoti daržoves. Šiandien tokie visuomeniniai darbai būtų teisingai vadinami vaikų išnaudojimu, bet tada tai buvo „normalu“.
Bet kokio Sovietų Sąjungos vaiko svajonė – kramtomoji guma. Už ją galėdavai nusirašyti kontrolinį darbą arba gauti namų darbus. Ledai – kreminiai, šokoladiniai, vaisiniai – dar vienas mėgstamas Sovietų Sąjungos vaiko gardumynas.
Jie buvo tokie skanūs dėl vieningo valstybinio standarto, kuris buvo laikomas griežčiausiu pasaulyje. Ledai buvo gaminami tik iš natūralaus pieno. Apie šį desertą net sakydavo: žiemą ir vasarą skanu ir sveika.
„Aš prisimenu, kaip tėtis kartais vesdavosi mane ir brolį, ir mes eidavome į kavinę „Pasaka“ suvalgyti ledų. Ir štai valgai tu tuos ledus stiklinėje vazelėje, viršuje užpiltus braškių džemu ir užgeri gazuotu gėrimu! Ir supranti, kad skaniau gyvenime nieko nebebus! Oi! Tai buvo viršūnė palaimos.“
Visi vaikai kažką kolekcionavo. Mergaitės tvarkingai klijuodavo į sąsiuvinį saldainių popierėlius, kramtomosios gumos vokus, o berniukai medžiodavo degtukų dėžučių etiketes. Kioskuose specialiai tokiems kolekcininkams buvo parduodami etikečių rinkiniai. Bet ypatingu šarmu buvo laikoma pašto ženklų kolekcionavimas.
Bilietas į laimingą vasarą – kelialapis į pionierių stovyklą.
Pionierių stovyklos dienotvarkė primindavo kariuomenės režimą. Kėlimasis 7.30. Tada mankšta. 8.10 – būrio ir stovyklos rikiuotės. Pusryčiai – 8.20. Toliau – būrio veikla.
Darbinės užduotys, ekskursijos, žaidimai ir panašiai. Visa diena būdavo suplanuota pažodžiui minutėmis. Visur buvo griežta tvarka: sovietinis pionierius neturi sėdėti be darbo. O po rikiuotės visi tik apsimesdavo, kad miega.
Vos tik pionierių vadovai išeidavo iš korpuso, vaikai surengdavo pagalvių mūšius, pasakodavo siaubo istorijas, skaitydavo su prožektoriumi po antklode ir darydavo visokias smulkias vaikiškas išdaigas vienas kitam.
Pamainos pabaigoje visi susirinkdavo prie atsisveikinimo laužo. Tai buvo vienintelė diena, kai nereikėjo eiti miegoti devintą valandą vakaro, galėjai sėdėti iki vidurnakčio, dainuoti dainas, dalintis prisiminimais ir keistis atminimo dovanomis.
Žmogaus atmintis taip sutvarkyta, kad ji išsijoja neigiamus prisiminimus ir bando išlaikyti tik džiaugsmingus ir laimingus. Ypač jei tai susiję su jaunyste ir vaikyste. Todėl nenuostabu, kad milijonams mūsų žmonių sovietinės vaikystės laikai suvokiami kaip geriausi jų gyvenime.
