Tada štai tau mano receptas, vaikeli.
Užmerk akis ir įsivaizduok dieną, kuri vienąkart ateis:
visai sena ir dūlanti, tu guli lovoje ir negali pakilti.
Įsivaizduok momentą detaliai, pajusk vaistų kvapą, neperšlampamos paklodės šiugždesį, šaltį, aptraukiantį nutirpusias kojas ir rankas.
Tegu tavo fantazija tampa laiko mašina.
Užmerk akis ir pabūk ten – kambaryje su savimi pačia, sena ir gęstančia. Pajusk mirties angelo, stovinčio galvūgalyje, kvėpavimą.
Suvok, kiek mažai liko.
Ir prisiekiu, jei tavo fantazija gerai pasistengs, tai tu grįši į dabartį visai kitokia – žmogumi, kuris daugiau nepergyvena dėl visokių niekų. Ar tai būtų bloga nuotaika ar išsiskyrimas su vaikinu.
Sulygink problemos dydį ne su spuogu ant užpakalio, o bent jau su vainiku ant karsto dangčio.
Kristina Stark
Bonusas
