Mes su žmona jau daug metų gyvename kaime. Persikėlėme čia, kai vienintelis mūsų sūnus vedė ir mes palikome mūsų miesto butą jam. Čia turime nuosavą namą ir nedidelį kiemą.
Daržą prie namo. Na viskas, kaip pas tvarkingus savininkus. Pavasarį, kai ištirpsta sniegas ir pirmi šilti saulės spinduliai pažadina viską aplink, mes su žmona paprastai imamės generalinio kiemo tvarkymo, paprastai tariant, talkos.
Šiais metais darėme taip pat. Kai atėjo šiltos pavasario dienos, ėmėmės darbo. Mūsų sodas nelabai didelis, todėl jį sutvarkyti galima per kelias valandas. Žmona paprastai tvarkosi prie namo, o aš arčiau tvoros.
Vienoje vietoje išilgai mūsų tvoros eina siauras takelis. Juo netgi dviračiu važiuoti sunku, tik pėstute. Paprastai čia vaikšto vaikai, juk šis takas ženkliai sutrumpina kelią į mokyklą. Ir štai, kai aš tvarkiausi šalia šio takelio, pastebėjau, kad prie tvoros kažkas blykstelėjo saulėje.
Pakėliau šį radinį, tačiau negalėjau gerai įžiūrėti, nes jis buvo purvinas. Įsidėjau jį į kišenę ir nusprendžiau, kad namie jį nuplausiu ir išsiaiškinsiu, kas tai.
Žinoma, namie savo radinį pamiršau ir prisiminiau tik ryte, kai apsivilkau tą pačią striukę, su kuria vakar tvarkiausi. Įkišęs ranką į kišenę prisiminiau, kad vakar kieme kažką radau.
Nuplovęs purvą nuo savo radinio pamačiau, kad tai žiedas. Kitoje jo pusėje buvo praba, tai reiškė, kad žiedas tikro aukso, o ne paprasta bižuterija.
Galbūt nebūčiau nusprendęs ieškoti jo savininkės, tačiau ant žiedo buvo užrašas „Amelija“.
Būtent jis privertė mane rasti tą Ameliją, pametusią žiedą. Manau, jis jai labai brangus ir jai bus malonu, kai jį sugrąžinsiu.
