Jis pirmą kartą pamatė jį rudenį, kai grįžo iš mokyklos. Tarp šiukšlių konteinerių glaudėsi liesa, dryžuota katė su įplėšta ausimi. Ji neprašė pagalbos, tačiau jos geltonų akių žvilgsnis buvo neramus ir pavargęs. Berniukas žinojo, kad namuose vargu ar leis parsinešti gyvūną, todėl nusprendė padėti kitu būdu.
Kitą dieną jis pasiėmė nuo stalo gabalėlį kumpio ir padėjo jį ant šaligatvio netoli katės. Ta tik pažvelgė į vaišes, tada į berniuką ir, minutėlę palaukusi, suvalgė. Taip prasidėjo jų tylus ritualas.
Kiekvieną rytą jis išeidavo šiek tiek anksčiau, kad prie sienos paliktų nedidelę porciją maisto. Kartais tai būdavo vakarienės likučiai, kartais gabalėlis sūrio ar virtas kiaušinis. Katė niekada nesusiliedavo arti, bet visada laukdavo. Laikui bėgant ji pradėjo išeiti iš savo slėptuvės šiek tiek anksčiau, atsargiai apsidairydavo ir valgė jau berniukui esant šalia.
Žiema praėjo, atėjo pavasaris. Berniukas žinojo, kad kačių gyvenimas gatvėje yra trumpas, tačiau ši dryžuota klajoklė laikėsi neįtikėtinai tvirtai. Ji jau neatrodė tokia išsekusi, jos kailis tapo tankesnis, o judesiai – labiau pasitikintys. Berniukas ėmė galvoti, kad gal vieną dieną katė pati norės eiti su juo namo.
Tačiau vieną rytą viskas pasikeitė. Kaip įprasta, jis išėjo iš namų su kumpio gabalėliu kišenėje, bet katės nebuvo. Berniukas apsidairė, įsiklausė – tylu. Jis paliko maistą įprastoje vietoje ir nuėjo į mokyklą su sunkia širdimi.
Grįžęs rado maistą nepaliestą. Kitą rytą niekas nepasikeitė. Jis nesuprato, ką galvoti. Gal katei nutiko kas nors blogo? Gal ji rado kitą vietą ar… dar blogiau?
Bet trečią dieną prie namų slenksčio rado kažką keisto. Tai buvo mažas ryšulėlis – tvarkingai sudėti sausi lapai, tarp kurių gulėjo plunksninė žaisliukas. Vaikiškas, toks, kokiu žaidžia kačiukai.
Berniukas sustingo. Jis iškart suprato, iš kur tai. Pakėlęs ryšulėlį, pajuto gumulą gerklėje. Jis nežinojo, ar dar kada nors pamatys savo dryžuotą draugą, tačiau ši dovana buvo per daug akivaizdi, kad būtų atsitiktinumas.
Jis ilgai stovėjo prie slenksčio, laikydamas rankose šį paprastą, tačiau begaliniai brangų atsisveikinimo laišką.
Praėjus kelioms savaitėms, katė taip ir negrįžo. Berniukas vis tiek kiekvieną rytą išeidavo, tikėdamasis pamatyti pažįstamą siluetą, tačiau vieta, kur anksčiau sėdėjo dryžuotas klajoklis, liko tuščia.
Vieną dieną jis išgirdo tylų cypsėjimą skersgatvyje už namo. Širdis sudrebėjo – jis jau pažinojo tą garsą. Ten, tarp išmėtytų kartoninių dėžių, susiraičiusi į kamuoliuką, gulėjo trys maži kačiukai. Jie buvo visai mažytiai, akli ir virpantys.
Berniukas atsargiai priartėjo. Jis nežinojo, kur dingo jų dryžuotas draugas, tačiau dabar viskas tapo aišku. Tai buvo atsisveikinimo gestas, paskutinis prašymas pagalbos.
Jis pakėlė silpniausią kačiuką ir pajuto, kaip širdyje pasklido šiluma. Jis negalėjo jų palikti čia. Tą akimirką suprato, kad padarys dėl jų tą patį, ką kadaise darė jų tėvui – nepaliks vienų.
Taip vietoj vienos gatvės katės jo gyvenime atsirado trys. Nors dryžuoto klajoklio nebeliko šalia, atmintis apie jį dabar gyveno šiuose mažyčiuose padarėliuose, kuriems jis kartą patikėjo savo paskutinę viltį.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
