Alkis buvo mano nuolatinis palydovas nuo vaikystės. Ne tas garsus, apie kurį kalbama per televiziją, o tylus ir įprastas — jis susigriebė pilvą per pamokas ir tempėsi paskui namo iš mokyklos.
Mano mama dirbo ilgas pamainas senelių namuose. Išeidavo dar prieš aušrą, grįždavo sutemų. Tą rytą ji įvyniojo man sumuštinį į vaško popierių ir pridėjo mažą, šiek tiek sumuštą obuolį. Duona buvo paskutinė. Žemės riešutų sviestas — iš galo stiklainio.
Aš pasakiau, kad viskas gerai. Ji nusišypsojo, tačiau jos akys buvo pavargusios.
Žinojau, kad ji pati kartais praleidžia valgį. Apsimesdavau, kad nepastebiu.
Tą dieną buvo ypatingai šalta. Žiema atėjo anksti, vėjas kiaurai perplėšdavo. Visą dieną prie sumuštinio neprisiliečiau — kai bendraklasiai valgė, apsimečiau, kad tiesiog nesijaučiu alkanas. Taip buvo paprasčiau.
Grįždamas namo jį pamačiau.
Vyras sėdėjo ant šaligatvio šalia autobusų stotelės. Sukumpęs, su drebančiomis rankomis, vilkėdamas rudens paltą — visiškai netinkamu tokiam šalčiui. Žmonės praėjo pro šalį, nesustabdydami žingsnio. Moteris aukštakulniais ėjo aplink jį. Vaikinas su ausinėmis net nepasižiūrėjo.
Aš sustojau.
Nežinau kodėl. Gal dėl tų drebančių rankų. Gal dėl to, kaip jis lenkėsi po kažko neregimo svoriu.
Galvojau apie sumuštinį. Apie obuolį. Apie tai, kiek laiko liko iki vakarienės.
Paskui nusimečiau kuprinę ir išsitraukiau maistą.
Atsisėdau šalia ir ištiesiau jam sumuštinį. Pasakiau tik, kad jis, regis, to reikia labiau nei man. Žodžiai išėjo patys. Pilvas tuo metu skausmingai susitraukė, protestuodamas.
Vyras ilgai žiūrėjo į mane, o tada paėmė sumuštinį — atsargiai, kaip kažką trapio. Tariau „ačiū“ kimbiu balsu.
Padėjau šalia obuolį ir pasakiau, kad tai taip pat jam.
Jis paklausė — kodėl.
Gūžtelėjau pečiais ir atsakiau, kad jis atrodė sušalęs.
Vyras žiūrėjo į mane ilgai ir kažkaip keistai. Ne su užuojauta ir ne su pašaipa. Atsistojau, išsivaliau džinsus ir nuėjau, kol nepersigalvojau.
Namuose išgėriau du stiklines vandens, atlikau namų darbus ir ėjau miegoti alkani. Pilvas murkė taip garsiai, kad ilgai negalėjau užmigti.
Nežinojau, kad tai buvo išbandymas.
Kitą rytą mama pabudino mane ankščiau nei įprasta ir pasakė, kad atėjo žmonės — nori pasikalbėti. Jos balsas buvo atsargus, beveik apsauginis.
Gyvenamajame kambaryje prie lango stovėjo tas pats vyras.
Tik jis atrodė visiškai kitaip. Vilnonis paltas, blizgančios bateliai, ištiesinta nugara. Šalia — moteris su segtuvu ir dar vienas žmogus prie durų.
Jis pasakė savo vardą ir pasakė, kad dirba fonde, kuris padeda šeimoms sudėtingose situacijose. Kartais jie labai nepastebimai stebi žmones. Ieško tikrosios gerumo. To, kuris kažko vertas.
Jis pasakė, kad ant to šaligatvio sėdėjo beveik dvi valandas. Praėjo dešimtys žmonių. Aš buvau vienintelis, kuris sustojo.
Aš pasakiau, kad tai buvo tiesiog sumuštinis.
Jis atsakė, kad tai buvo ne tik sumuštinis.
Moteris su segtuvu išsklaidė ant stalo dokumentus. Fondas imasi aprūpinti mūsų buto nuomą dviems metams. Mamai — parama, kad galėtų dirbti mažiau ir nesijaudinti dėl pinigų. Man — švietimo fondas ateičiai.
Mama negalėjo sulaikyti ašarų.
Aš paklausiau: ar tai viskas dėl to sumuštinio?
Vyras papurtė galvą ir pasakė: ne. Tai dėl to, kas aš esu.
Išeidamas jis sustojo prie durų ir pridūrė: neleisk, kad tai pakeistų tavo širdį. Pasaulis bandys. Nedek jam.
Aš linktelėjau. Supratau.
Užsidarius durims, bute tarsi tapo šviesiau. Mama sėdėjo ant sofos ir laikė dokumentus rankose — tarsi bijotų, kad jie išnyks.
Paskui ji tarė: tu atidavei savo pietus.
Aš prisipažinau: taip.
Ji paėmė mano veidą į delnus ir pasakė: kitą kartą — pasakyk man. Mes dalinamės viskuo šioje šeimoje.
Aš nusišypsojau.
Ta diena išmokė mane vieno svarbaus dalyko. Būti mažam nereiškia būti bejėgiam. Būti vargšu nereiškia būti nepastebėtam. Kartais vienas sprendimas — sustoti, kai visi praeina pro šalį — gali tapti svarbiausiu, kurį padarysi tą dieną.
O gal ir visą gyvenimą.
Jeigu beveik nieko neturėtumėte — ar vis tiek atiduotumėte paskutinį kąsnį nepažįstamajam?
