Užėjau į parduotuvę. Akies krašteliu matau mamą su kokių šešerių sūneliu. Kaip sakoma, kukliai, bet tvarkingai. Mielas toks berniūkštis. Buvo matyti, kad kažko nori, bet neprašo. Kol mama kapstėsi krepšyje su nukainotomis smulkmenomis, jis atsargiai paėmė dėžutę su flomasteriais, paglostė, pauostė ir padėjo atgal. Paskui palietė kažkokius lipdukus ir atsiduso…taip sunkiai, lyg senelis.
Moteris pasilenkė ir tylutėliai pasakė: „nėra pinigų, sūneli“. O jis tik tylomis linktelėjo.
Ir dar…jis buvo su tokia vargana kepuraite su bumbuliuku…visai vaikiška. Širdis suvirpėjo.
Kažkodėl prisiminiau, kad mano Aniuta irgi niekada nieko neprašydavo.
Porą sekundžių pagalvojau…perbėgau prekybos salę, sumečiau į maišelį tuos flomasterius, lipdukus, plastilino dėžutę ir įvairių berniukiškų džiaugsmų. Greitai apmokėjau, čekį įmečiau į maišelį.
Susimąsčiau – o kaip atiduoti, kad neįžeisčiau. Slidus reikalas…
Sulaukiau, kol mama atsistos prie kasos, priėjau prie jo ir žvaliai sakau: „Labas, berniuk. Šiandien kepuraičių su bumbulais diena. Tu nežinojai?! Na kaip gi taip? Mes rengiame geriausių kepurės bumbulų konkursą. Tu laimėjai, štai tau prizas!“
Jis taip į mane pažiūrėjo…Žinote, per mano gyvenimą tik vieną kartą buvo toks žvilgsnis. Bulgarijoje. Nuolatinių teismų metai išsekino ir išsunkė. Advokatas buvo nepasotinamas ir niekam tikęs. Iš darbo atleido.
Ir štai aš einu per lietų, kišenėje vos 10 levų – mažas espreso puodelis. Einu ir suprantu, kad paskutinį teismą aš pralaimėsiu ir iš manęs paims vaiką. Rusei moteriai įsidarbinti…Akligatvis. Visa permirkau ir užėjau į kavinę. Galvoju – pradžiai sušilsiu ir išgersiu kavos, o ten bus matyti…
Žiūriu – pilna žmonių, o ant stalų kažkokios kortos išdėliotos. Pasirodo, žaidžia Bingo. Prisėdau už vieno stalelio kaip našlaitėlė Marysia…man iškart korteles neša. Viena kainavo lygiai 10 levų. Susidrovėjau atsisakyti. Pas visus 10-20, o pas mane viena. Supratote, taip? Aha…aš laimėjau. Ir ne šiaip, o aukso puodą.
Man atnešė pilną krepšį pinigų. Buvo didžiausias šokas, bet užteko proto toliau nežaisti. Ta suma ir padėjo tašką šiame procese. Kai aš supratau, kad bingo pas mane…žodžiu, taip į mane žiūrėjo šis mažylis.
Kol jis nesusivokė, aš iššokau į gatvę ir pakeliui mąsčiau, kad nepažįstamas vaikas, kuris tikėjo stebuklais, gavo savo mažą vaikišką laimę…man realiai palengvėjo.
Teisingai sako: viskas, ką mes darome – mes darome sau, blogai tai ar gerai.
Elena Dimitrov
Bonusas
